Lietuva ruošėsi Dainų šventės 100-čio minėjimui. Jį pasitiko paskelbtu šūkiu „Kad miškai žaliuotų“, Kauno dainų dieną pavadino „Kalnais miškai žaliuoja“. Tauru, gražu, prasminga ir lyg nusako 37000 šventės dalyvių, Nacionalinio kultūros centro, savivaldybių, paruošusių ir išsiuntusių į šventę kolektyvus, darbuotojų nuostatas. Rengėjai liepos 2-ąją buvo pagerbti prezidentūroje, įamžinti šventei skirtame leidinyje. Jie visi atliepė pavasarį paskelbtam Nematerialių vertybių sąvade atsiradusiam reiškiniui: Miško ir žmogaus ryšiui. Sąvade esantys objektai – saugomi valstybės, žinomi užsienyje.
Kaip besikeistų Lietuva, kokie techniniai ir vertybiniai dalykai beįtakotų jos kasdienybę, skirtingai nei „civilizuotose“ užsienio šalyse, nuolat kiekvienas joje gyvenantis jaučia potraukį „išeiti į gamtą“.
Šiandieniniame siaurų specializacijų laikmetyje globaliai į procesus geba žiūrėti visais valstybės gyvavimo laikais kultūrinį, istorinį darbą dirbantys, tradicijomis besidomintys žmonės. Sakote romantika?, bet gąsdinančioje realybėje vėl autoriaus patvirtintas buvusio Kultūros ministro Šarūno Biručio posakis: „Valstybė prasideda nuo kultūros, kurią reikia ginti. Ginti reikia ne bet ką, o savo kultūrą, kuri augo, gilėjo, turtėjo šimtmečiais ir net tūkstantmečiais.“ Šiandien kultūra, jos raiška žmogaus ryšyje su mišku yra tai, ką gali tekti ginti nuo savų ir svetimų. Neginsime ir nedauginsime jos dabar, nebus ką ginti ateityje…
Nenuostabu. Ir senojoje Lietuvoje, ir atkurtoje, ir nepriklausomybę atgavusioje jos turtas, maitintojas, gynėjas ir emocijų balansuotojas buvo miškas. Visų mūsų protėvių kartų ir mūsų gyvenimai vienaip ar kitaip susiliečia su mišku. Jame mokomės suprasti, kaip vienas reiškinys iššaukia kitą, kaip vienos gyvybės rūšies perteklius naikina kitą, jame paslaptingieji aukų akmenys ir karių žeminės, jame „auga“ maistas ir pinigai mūsų namų ūkiams ir valstybės biudžetui, jame formuojasi dykros ir taiga…
Nesupratęs mažo galybės nesuvoksi kaip atsiranda dideli reiškiniai… Pavartykite paskutiniųjų „droninių“ laikų knygas: viską pradedame stebėti iš aukštai, iš toli… lyg dievai… Vaizdai lyg ir gražūs, bet nebematome mažųjų elementų, kurių sąveika ir sukuria Dievo akiai malonų vaizdą, valstybės saugomus objektus.
Mišku visais Lietuvos istorijos tarpsniais besirūpinę žmonės buvo vadinti įvairiai vardais: žyniais, miško sargais, sakais, žvalgais, direktoriais, urėdais, inžinieriais, eiguliais, raštininkais, net buhalteriais ir įvairių specializacijų darbininkais. Jų žmonos, miškų bendruomenių gelbėtojos – reindžerės, nes skelbdavo pavojų, teikė prieglobstį, padėdavo išsikviesti gydytoją, duodavo vaistų… Juos jungusios tarnybos taip pat buvo vadinamos įvairiai.
Ir iki 2018 metų sausio pertvarkos – civilizacijos pasiekimų, dronų ir visažinių kompiuterių laikais – tik miškininkai žinojo bunkerių paslaptis, gražiausias, grybingiausias, sakraliausias vietas, nuo jų moralumo priklausė, kaip keisis mūsų aplinka, ką mes paliksime ateinančioms kartoms. Regis, jie savo kasdienybėje buvo tokie pat kaip ir mes, bet jų misija: suprasti ir atsakyti už visumą. Laiku sustoti ir įspėti mus, laiku teikti naudą… Ar šiandien taip yra?
Kol Lietuvos piliečiai ir prijaučiantys iš tautinių mažumų bei tėvynainių užsienyje ruošėsi Dainų šventei, dalyvavo rinkimuose, klausėsi nesibaigiančių vyriausybės skandalų, 2024 m. pavasarį LR Seimas netrukdomas atmetė rezoliuciją „Dėl tvarios miškų politikos“, kuria buvo raginama stabdyti aplinkos ministro Simono Gentvilo inicijuotą Valstybinių miškų urėdijos pertvarką į akcinę bendrovę. Verslininkai valdys miškus? O kada jie pasižymėjo etika ir moralumu, atsakomybe prieš augančius ir žemę, kuri užaugino juos pačius?
Kita vertus, nieko nėra paprasčiau, kaip akcinę bendrovę pertvarkyti į uždarą akcinę bendrovę…. Tada, reikia manyti, miškams pabaiga… Įdomu, į ką „nusidavė“ tas vaikas Simonas? Tėvas ir jo sesuo lyg ir valstybiškai atsakingai mąstantys… Įdomu ir tai, kiek ir ką miško verslautojai parėmė prieš būsimus rinkimus į Seimą už tokį tautos valiai ir net Konstitucijai prieštaraujantį sprendimą?… Ir kaip akivaizdi valdančiųjų sprendimų priešprieša: nuo birželio pabaigos LR Seimo II rūmuose veikia švenčioniškių miškininkų R. Nalivaikos ir J. Barzdėno fotografijų paroda „Gamtos vertybės miškininko akimis“… Nors kada politikai, o ne ekskursantai pasižiūrėtų…
Ir net tai nepabaiga: vyriausybė pritarė Miškų įstatymo ir lydinčių įstatymų pataisoms, pagal kurias nuo 2029 m. iš esmės bus pertvarkyta šiuo metu galiojanti miškų grupių sistema, išskiriant penkias miškų grupes: rezervatinius griežtos apsaugos; plantacinius; socialinio ar ekonominio prioriteto daugiafunkcinius miškus…
Ką, Jūsų manymu, reiškia plantaciniai miškai? Kokiais faktais vadovaujantis bus nustatomas vienų ar kitų miškų prioritetas? Ekonomikai už žaliavą gaunamų pinigų niekad nebus gana… Svarbiausia: valstybė miškų nebesaugos, o klausys akcininkų balso… Kraupu. Vėl susidarė 1914 m. žurnale „Miško pramonės žinios” pasirodžiusiame straipsnyje „Blaivus biudžetas ir miškų ūkis” aprašyta situacija.
Jame teigiama, kad uždraudus prekybą degtine, reiks ieškoti naujų pajamų šaltinių, kad neištuštėtų šalies biudžetas. Tuometiniai žurnalistai akcentavo, kad visų sričių specialistų žvilgsniai nukrypo į mišką… Siekdama kuo daugiau pajamų, tuomet valdžiusi Rusija dar labiau suintensyvino kirtimus Lietuvoje (ir kitur). Ekonominė situacija mūsų šalyje nekokia ir dabar, ne Gerovės valstybė, tad miškas, kaip ir seniau, – krizinių laikų prekė.
Tarp Aplinkos ir Kultūros ministerijų yra ir panašumų. Ir viena, ir kita turėjo įgyvendinti įvairius tų sričių politikos uždavinius. Jie buvo negyvybingi. 2024 m., regis, birželio 18 d. LR Seime priimtas naujas „LR Kultūros politikos pagrindų įstatymas”. Prieš pat Dainų šventę LR Seimas patvirtino ir Miškų politiką. Joje nurodoma, kad tai „yra sektorinė politika, kurios atveju (demokratinėje valstybėje) svarbiausia dedamoji – visuomenės lūkesčiai politikos objekto (miškų) atžvilgiu.
Miškų politika formuojama ir tarnauja ne miškams (kaip ir aplinkos politika – ne aplinkai ir pan.), o visuomenei pagal jos supratingumo lygį ir lūkesčių suvokimą (miškui ir gamtai geriau be žmogaus, nesvarbu, ar šis yra miškininkas, ar gamtininkas/ekologas ar kt.)”. Gan ironiška ir neįtikima, kad jie bus vykdomi, bet tikėtis norisi. Šiaip jau šie iš eilės priimami dokumentai labiau panašūs į dabar valdančiųjų priešrinkiminę agoniją.
Šiandienos fone negaliu neprisiminti gynybos. Nesaugosime per amžius sukurtos tautos kultūros, neturėsime ką ginti. Tai – faktas. Labai noriu tikėti, kad aktyvusis gynybos ministras bent grubiai yra susipažinęs su miškininkystės istorija, nes Lietuva ir ją praeityje užgrobusios visokios šalys laikė mišką politiniu-strateginiu objektu.
Įvairiais laikais tarnybą miškuose galėjo “eiti” tik karinį laipsnį turintys žmonės. Ir ne vien dėl tikimybės, kad jie raštingi, bet miškas pats savaime buvo gynybos priemonė, tiksliausių žemėlapių kaupykla, slėptuvė kovojantiems, mediena apkasams ir keliams stiprinti… O kas bus Lietuvoje jei?… Ubagausim pasaulyje, kad duotų pinigų nusipirkti medienai iš mūsų šalyje verslaujančių? Mes ne Ukraina, nesame reikšmingi ir dideli: geriausiu atveju priedas derantis dviems galybėms.
2006 m. Aplinkos ministerijos Miškų departamentas pravedė šalyje sociologinę apklausą, siekdamas išsiaiškinti šalies gyventojų požiūrį į svarbiausius miškų ūkiams klausimus. Apklausą 60-yje šalies savivaldybių atliko Lietuvos miškų institutas. Buvo apklausta 1021 vyresnis nei 18 metų šalies gyventojas. Išanalizavus atsakymus į apklausos klausimus, paaiškėjo, kad per nepriklausomybės metus visi respondentai lankėsi miške. Įdomu, kad Lietuvos miškuose dažniau lankėsi vyrai, o ne moterys. Dažniausiai miškuose poilsiauja jaunimas, didmiesčių gyventojai, kurių pajamos didesnės nei vidutinės. Miško gėrybes renka vyresnio amžiaus žmonės. Visi apklaustieji pirmumą teikė ekologinei miško naudai.
Tyrimo išvados leido teigti, kad ir XXI a. žmogui miškas yra svarbi sudedamoji jo gyvenimo dalis, ir net jo „vartojimo” pobūdis panašus. Jokios kardinalios permainos tautai nebuvo reikalingos, bet… Ši apklausa buvo paversta niekine, į Dainų šventės 100-čio organizatorius šalies valdžia atsigręžė perkreipta grimasa. Lietuvos valdžia pasišaipė iš Lietuvos žmonių, LR Seimas, mūsų vyriausybė paniekino žmonių liudijimą, norą gerbti mus auginantį mišką, gyvybę. Toje pačioje šalyje dvi prieštaraujančios politikos.
Nuo ko ši „mišrainė“ prasidėjo? 2018-ųjų Aplinkos viceministras M. Norbutas informavo, jog politikų sprendimu nuo 2018 m. sausio 1 d. 42 Lietuvos miškų urėdijos prijungiamos prie Valstybės įmonės Valstybinis miškotvarkos institutas. Jai valdyti suformuojama valdyba iš 7 narių ir pakeičiamas pavadinimas į valstybės įmonę Valstybinių miškų urėdija. Aukščiausias valdymo organas bus valdyba. 3 asmenys bus iš įmonės vadovybės, 4 – nepriklausomi. Įmonei vadovaus generalinis direktorius ir keturi direktoriai: miškininkystei, medienos ruošai ir prekybai, miškotvarkai, bendriesiems reikalams.
2018 m. sausio 1 d. jai priklausė visos 42 urėdijos. Jos buvo sustambintos, liko 26-ios. Regioninio padalinio struktūra numatė, jog atsakingais darbuotojais gali būti ir ne miškininkystės specialistai. Po metus trukusios reorganizacijos įmonės centrinėje administracijoje buvo sutelktos bendrosios funkcijos, kurios buvo išskaidytos regionuose, o svarbiausios vykdomos Generalinėje miškų urėdijoje (buhalterinės apskaitos ir finansų, teisės, viešųjų pirkimų, informacinių technologijų, turto ir personalo valdymo ir t.t.).
Miškų inventorizacija ir miškotvarka buvo integruojama įmonės viduje kaip sudėtinė miškų ūkio veiklos planavimo, stebėsenos ir vertinimo dalis. Buvo sustiprintas funkcinis pavaldumas atskirų miško ūkio veiklų srityse. Liko daug klausimų – mažai atsakymų, bet, atrodo, kad iki dabar sistema nėra nusistovėjusi, nebesigirdi, kad miškų darbuotojai kažką nusprendžia patys, stato atminimo stogastulpius, remia šventes, skulptoriams dovanoja medieną atminimo reliktams sukurti… Susiformavo savotiški miško (lentų) gamybos fabrikai be humanistinių idėjų, nors seniau tik kunigas, daktaras ir girininkas buvo vadinami kaimo inteligentais…
Tokiu būdu rajonuose pradėjo nykti nuo „pirmosios“ Lietuvos vartotas žodis: urėdija. „Pirmosios“ Lietuvos Žemės ūkio departamento direktorius (nuo 1918 m.), Povilas Matulionis, LŽŪA kūrėjas, ordinarinis profesorius, pirmasis jos rektorius ir miškotvarkos katedros vedėjas sakė: „Miškas, kurį mes aukso svarais saikome, yra niekas daugiau kaip gamtos užmegztas mazgas iš siūlų, kurių vienas galas paslėptas žemės rutulio susiradimo spėjimuose, o kitas – dar slaptingesniame mūsų pačių likime“. Jis sugebėjo iki gyvenimo dienų galo neprarasti romantinio požiūrio į aplinką, pradėjo formuoti Lietuvos miškininko – plačių pažiūrų inteligento, pilietiškai susipratusio žmogaus įvaizdį.
Sustambintos girininkijos tapo neaiškios atsakomybės. Viskas vyko priešingai nei Algirdo Matulionio, 1957 m. įsteigtos Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos pokario pirmojo ministro, kurį miškininkai dar pamena, pažinojusio visus 500 tuomet dirbusius girininkus, net tarybmečiu smulkinusio girininkijas, kad atsirastų galimybė eigulių pagalba gerai pažinti valdomus miškų plotus, tinkamai juos saugoti ir naudoti. Juk tikrovei apsilankantis žmogus atsiveria visa savo esybe: protu, emocijomis, valia, intuicija. Tik toks pažinimas tai – išgyvenimas, o kartu ir tikėjimas tiesa, kuri jaučiama, suprantama ir realizuojama darbais.
Žmogus į žemę ateina su kažkokia užduotimi, kažką turi nuveikti… Visi gyvi organizmai yra susiję tarpusavyje. Žmogus, kaip vientisos ekosistemos dalis yra glaudžiai susijęs su natūraliąja aplinka, kuri veikia jį ne tik teigiamai, bet ir neigiamai. Kas „užmegs“ šį nematomą, tarp žmogaus ir miško atsirandantį ryšį kai jis nebebus valstybės turtas, nors S. Gentvilas aiškina, kad miškas bus naudojamas panaudos teisėmis?
Kaip „juridiniai pavaldumai“ tampa neveiksnūs suinteresuotiems verslininkams mes jau patyrėme, kuomet vidury miesto kirto ąžuolus… Kodėl šio amžius jungiančio relikto reikia dabar?
Ar miškininkų inteligencija, atsakomybė po pirmų reformų taip sumenko, kad bijoma ginti ne tik savo, bet ir valstybės teises? O kad būtų toks dainuojantis miškininkas, kuris šią „dviejų Lietuvų“ politiką garsiai įvardintų Dainų dienoje Vingio parke…
Brukas teigia, kad miškai, kaip nuosavybės objektas, įvardinti maždaug prieš 800 metų. Pirmieji valstybinių miškų pareigūnai atsirado maždaug prieš 650 metų. Mišką saugantys teisės aktai, jų savininkų ir miškininkų funkcijas reguliuojantys teisės aktai maždaug prieš 550-650 metų. Pirmieji miškotvarkos projektai – prieš 170 metų, pirmieji miškovežiai, traktoriai – prieš 60-80 metų, benzopjūklai prieš 55 metus.
Pirmieji draustiniai įsteigti 1960 m., Lietuvos (vėliau pavadintas Aukštaitijos) nacionalinis parkas – 1974 m., kiti nacionaliniai ir regioniniai parkai – tuoj po nepriklausomybės paskelbimo 1992 m.
Ar miškų apsaugos raidos, žmonių nuostatos, požiūriai gali priversti LR Seimą laikytis Konstitucinių straipsnių skelbiamos tiesos? Ar gali baigtis dviejų valstybinių politikų nuostatų priešprieša? Ar gali Dainų šventės šūkiai tapti tiesa ne tik žmonėms, bet ir valdžiai?
