Liūdni vaizdai, kai šąla gandrai. Vargšeliai, maklinėja, brenda per sniegynus, ieškodami kurmio ar varlės, ale kur tu ką ten pamatysi per didžiausias sniego paklodes.
Todėl kaimynė Aldona lekia krautuvėn pirkti mėsos. Gandram. Vietoj varlių. Kad nesupyktų… nes ana va – vienas kaimynas gandrų lizdą išardė, paukščius išvaikė iš legalių namų, kaip koks okupantas.
O šituos paukščius taigi labai dabot reikia. Jie, kaip lietuviai – savus namus myli ir niekur kitur vaikų juk neperi.
Todėl reikia gandram papataikaut, kad anys vaikus sveikus, drūtus augintų. O svarbiausia – labai stebėt, ką jie darys, kai bus lizduos kiaušiniai, o po to gandriukai.
Nes jei kiaušinius mėtys von – bus prasti metai, a jei gandriukus – visai blogi.
Dieve dieve… turavoja kaimynė – kad mus taip valdžia mylėtų, kaip mes mylim gandriukus, tai niekur iš savo lizdų net pakelt sparnų nenorėtume.
Mislyjam susėdę – juk tiek nedaug reikia, kad visiems mums būtų gera savo lizduose.
