Kolegos ir draugai gydytojai praneša, kad klinikas užplūdo milžiniškas negaluojančiųjų srautas, ligoniams ėmė trūkti lovų. GMP gydytojai, slaugytojos, padėjėjos dirba kiaurą parą.
Ligoniai – jauni vyrai, patyrę miokardo infarktus, jų prognozės labai blogos. Gydytojai kovoja už iki šiol sveikais save laikiusių darbingų žmonių gyvybes.
Todėl ne tik gydytojai, bet ir mes kviečiame visus pagalvoti… apie save. Ne tik apie „daugiau, greičiau, labiau“.
„Varysiu, kol galiu“ – toks daugelio, (ups) buvusios stipriosios lyties atstovų požiūris, ne vieną išlydėjo Anapilin staiga ir netikėtai.
Vaikams, žmonai, šeimai, įmonei, valstybei. Ir tik tada sau.
O sau – dažniausiai atsipalaidavimas su tokiais pačiais vaikams-žmonai-šeimai-įmonei-valstybei, gerai neprisimenant, kaip ir kas vyko „atsipalaiduojant“. Tik galvos skausmas ryte ir tuštoka piniginė primena, kad buvo „gerai“.
Ir visai nesvarbu, kad jūs kartais pasitikrinat kraujo spaudimą, kad kartą metuose „pasidarot kraują“ ir kitus tyrimus. Tai nieko nereiškia. Mes net nenutuokiam, kokią žalą mūsų kūnui daro stresas.
Kasdienis stresas darbe, namuose, laisvalaikio su alkoholio taure metu. Visą šį išsiderinusį mechanizmą mėginame kompensuoti sportu, kava, mitiniu „labai padedančiu“ protarpiniu badavimu, maksimaliai perkraunant širdį ir kitus organus.
Tai nereiškia, jog mes nekviečiame sportuoti. Mes kviečiame nesijaudinti. Vengti streso. Nestatyti visų išsvajotų namų, vilų, sodybų, nepirkti visų ne/reikalingų baldų, nesiblaškyti savaitgalį, atleiskit, dėl naujų skudurų, nearti dėl kelionių šeimai.
Skirkit laiko sau, nes vietoje kelionių kitiems, rytojus gali suruošti paskutinę kelionę jums. Patys žinote kur.
Tausokite savo psichinę sveikatą. Atsijunkite nuo reikalų išjungdami kompiuterį, telefoną, televizorių ir mintis apie škurlius.
Pailsėkite.
Ne veltui sakoma, kad „įsivarė infarktą“, sėdėdamas ant sofos.
Tebūnie šis pamąstymas – skambutis: ar tikrai visko reikia ir ar tikrai visko reikia tiek daug.
Ir kas su tuo visu nutiks, kai jums to nebereikės.
