I. Vėgėlė. Išminties ir moralės vakuumas – Lietuvos prekės ženklas

Prieš dvejus metus ryžtingai skelbėme „stojantys į demokratijos pusę“, kurdami Taivano ambasadą Lietuvoje. Parlamentinių ryšių su Taivanu grupės pirmininkas Maldeikis karingai grūmojo autoritarinei Kinijai.

Kivirčijosi ir mūsų užsienio politiką valdantys politikai – Prezidentas ir užsienio reikalų ministras – ne dėl turinio, bet dėl to, kaip tą ambasadą užvadinti: Taivano ar Taivaniečių. Gyrėmės, kovodami su Kinijos drakonu, o garsūs politologai pabrėžė, kad „Vertybės tapo Lietuvos prekės ženklu“.

Ambasadą įkūrėme. Vietos ginčai dėl pavadinimo nepadėjo. Kinija suprato, kad bent jau pradžioje de facto kūrėme Taivano ambasadą ir ne juokais supyko. Ėmėsi ypač skaudžių veiksmų Lietuvos ekonomikai. Krito Klaipėdos uosto krova, sumažėjo Kinijos prekių importas į Lietuvą, o lietuviškų prekių eksportas Kinijon smigo į nematytas žemumas.

„Vertybių“ prekės ženklas ekonomikoje atnešė tik nuostolius: bendrą konsoliduotą neigiamą rezultatą Lietuvai skaičiuojame ne dešimtosiomis BVP dalimis, bet BVP procentais. Realiais skaičiais – šimtais milijonų. „Didelė dalis produkcijos, kuri keliaudavo į Kiniją, tikrai atras savo rinkas“ – ramino ministras Landsbergis, keliaudamas po Australiją ir Singapūrą.

„Vertybiniai“ politikai sukūrė darbo ir mūsų diplomatiniam korpusui: Europos Sąjungos reikalavome spausti Kiniją dėl neteisėtų veiksmų prieš Lietuvą. Plušėjome net iki Pasaulio prekybos organizacijos. Šalia to „mezgėme“ santykius su Taivanu – Seimo pirmininkė Čmilytė pati keliavo į tolimąją šalį.

Žadėtos milijardinės investicijos, kurios su kaupu kompensuos „ambasados“ žalą Lietuvos biudžetui. Bet investicijų milijardai nuplaukė į Vokietiją ir Lenkiją. O Lietuva gavo „nosį“ su keletu milijonų kelioms įmonėms.

Šiandien – po dvejų metų – vertybinei politikai atėjo galas. Išmintingi šaiposi: „vertybinė užsienio politika“ išregistruota iš Lietuvos prekių ženklų registro. Į Lietuvą atvykus Taivano užsienio reikalų ministrui, Landsbergis demonstratyviai su Taivano pareigūnu nesusitiko.

Net ir šioje situacijoje Maldeikis surado argumentų. O Landsbergis „nuosekliai” kartojo: „…mes laikomės vienos Kinijos politikos, … kuri implikuoja, kad oficialių kontaktų mes nepalaikome“.

Disonansas? Taip, tokia nuolatinė būsena. Dar ir vakuumas. Išminties, nesavanaudiškumo bei tikros vertybinės politikos Lietuvai. Viliuosi, netrukus tą vakuumą užpildysime jų atsakomybe. Ne tik politine, bet ir teisine.