D. Kuolys. J. Marcinkevičiaus niekintojai – dangsto asmeninį nesaugumą

Prieš šimtą metų Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė kalbėjo apie „ramų savęs žinojimą“, kurio lietuviams dar stinga. Šių dienų ginčas dėl Justino Marcinkevičiaus liudija, kad ir po šimtmečio to „ramaus savęs žinojimo“ stokojame…

Stokojame pasitikėjimo savo kultūra, kuris leistų ramiai žvelgti ir į Justino Marcinkevičiaus, ir į Ričardo Gavelio, ir į Algirdo Juliaus Greimo mums paliktus tekstus, džiaugtis jų intelektualiniais susirėmimais kaip reikšmingais mūsų kultūrinio gyvenimo nutikimais.

O ginčas dėl Justino Marcinkevičiaus, regis, daugiau pasako ne apie jį, o apie mus. Tad tikrai savistabos vertas.

Ką jis atskleidė? Ir mūsų abejingą slydimą paviršiumi, ir skambia propagandine retorika dangstomą asmeninį nesaugumą.

Tik abejingumu Vilniaus kultūros tekstui galėtum paaiškinti prieš trejus metus vienbalsiai, be diskusijų, be ginčų Vilniaus miesto tarybos priimtą sprendimą vieną siaurą rėžį prie šv. Jurgio kankinio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno, kur 1797–1944 metais veikė Vilniaus kunigų seminarija, pavadinti Justino Marcinkevičiaus skveru.

Tai senosios Radvilų žemės, istoriniuose šaltiniuose vadintos Rasomis. Jei jau Radvilų praeitis Vilniaus tarybai ir jos ekspertams būtų per tolima, gal bent Vilniaus kunigų seminarijoje XIX–XX amžių sandūroje studijavę trys Vasario 16-osios Akto signatarai Jurgis Šaulys, Alfonsas Petrulis, Vladas Mironas ir jų atminimas pasirodytų verti dėmesio?

Pagaliau tos istorinės Vilniaus erdvės vieno rėžio, kad ir esančio prie pat dabartinės Rašytojų sąjungos, skyrimas Justino Marcinkevičiaus skverui vargu ar būtų buvęs priimtinas pačiam poetui – kukliam, droviam žmogui.

Vargu ar jis būtų pritaręs tokiam vieno rašytojo išskyrimui, kaip kadais buvo išskirtas Petras Cvirka? Tikrai būtų klausęs: jei jau būtina tą rėžį pavadinti kurio rašytojo vardu, kodėl ne Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino ar Kazio Borutos – juk ir jie tuose rūmuose lankėsi?

Justino Marcinkevičiaus skverelis ir jo atminimo ženklas, regis, galėtų atsirasti Vilniaus Antakalnio pradžioje, kur poeto gyventa. Paminklas „Trilogija“ puikiai tiktų Druskininkuose, kur buvo parašytas „Mindaugas“ ir kiti kūriniai…

Tačiau šių dienų diskusija dėl paminklo išsyk virto Justino Marcinkevičiaus asmens niekinimu, jo kūrybos vulgarizavimu, primityvinimu.

Suprantami yra skirtingi literatūros kūrinių vertinimai, ginčai dėl jų reikšmių ir poetinės galios. Bet šiandienines pastangas vėl primetinėti literatūros tekstui ideologines ir politines schemas, demonstruojamą panieką pačiam rašytojui, rodos, galėtum paaiškinti tik asmeninio nesaugumo jausmu.

Štai, kolega Paulius Subačius, vis bėgdamas nuo aktyvios komjaunuoliškos jaunystės, „Naujajame židinyje“ rėžia Justinui Marcinkevičiui: „jam vargšui nesiseka“; jo „trilogija buvo akceptuota kaip oficialus tekstas“, tai „atviras, tiesmukas, proginis lojalumas sovietų valdžiai“…

„Viešųjų ryšių specialistas“ Mykolas Katkus, dar neseniai už rusų pinigus Lietuvoje aptarnavęs „Rosatomą“ ir iki šiol nutylintis, ką Rusijos labui už tuos pinigus nuveikė, su kuo jais dalijosi, veidaknygėje lygina Justiną Marcinkevičių su tariamu užgrobto Mariupolio poetu, puolusiu šlovinti Maskvą…

Rimvydas Valatka, primiršęs tarnystę „Tėviškės draugijos“ spaudoje, ironiškai siūlo vietoj atminimo ženklo Justinui Marcinkevičiui statyti paminklą „sosiskas triusikuose tempusiam“ sovietiniam spekuliantui.

Pagautas propagandinės aistros, jis lygina poeto sovietmečio honorarus su mokytojos lituanistės atlyginimu. Priešina „sovietų valdžios uždraustą rodyti J. Jurašo pastatytą J. Grušo ‘Barborą Radvilaitę’“ su „sovietų leistu“ J. Marcinkevičiaus „Mindaugu“… Ir stipriai klysta bei savo gerbėjus klaidina.

Iš tiesų, Grušo „Barbora Radvilaitė“ ir Marcinkevičiaus „Mindaugas“ – panašaus likimo spektakliai. Jono Jurašo 1972-aisiais pastatyta „Radvilaitė“ nebuvo uždrausta. Nuo 1972 iki 1984 metų ji buvo suvaidinta net 196 kartus.

Cenzūra neleido šio spektaklio pabaigoje iškelti Aušros Vartų Marijos paveikslo. Dėl to režisierius Jurašas audringai protestavo, atvirai konfliktavo su sovietų valdžia.

Režisierius Henrikas Vancevičius, Kaune 1957-aisiais pastatęs Juozo Grušo „Herkų Mantą“, iš Justino Marcinkevičiaus gavo „Mindaugo“ rankraštį 1968-aisiais. Bet ilgai nesulaukė sovietų valdžios leidimo spektakliui statyti. Depresavo, juodai gėrė.

Tik 1969-aisiais „Mindaugas“ pagaliau buvo pastatytas, tačiau taip pat cenzūros išdarkytas. Paskutinėje spektaklio scenoje Vancevičiui neleista iškelti Vyčio…

Prieš Justiną Marcinkevičių ir jo skaitytojus nukreipta propagandinė pažangos mašina graudžiai primena sovietmetį.

Štai, kolega Virgis Valentinavičius „Žinių radijo“ laidoje, pasmerkęs primityvias „kaimo bibliotekose Marcinkevičiaus knygas apsikabinusias skaitytojas“, ragina visuomenę skaityti „Kmitą ir Sabaliauskaitę“, nes „lietuvių literatūra per 30 metų nuėjo labai labai toli, o dabartiniai poetai yra N kartų geresni negu bet kas iš tarybinių klasikų“.

Regis, iš nesaugumo jausmo bus kilęs ir Kristinos Sabaliauskaitės politinis budrumas, ideologinis akylumas: Marcinkevičiaus trilogija – „melo ir propagandos kūrinys“. Ir Mariaus Ivaškevičiaus teisėjo poza: Marcinkevičius – „dvasinis mankurtas“…

Ir vis dėlto dar daug jėgos turi Justinas Marcinkevičius ir jo tekstai, jei šitaip įkaitina, šitaip erotizuoja lietuvių visuomenę.

Dar neseniai skambėję prezidentės Dalios Grybauskaitės lyginimai su Vytautu Didžiuoju nei Pauliaus, nei Mykolo, nei Rimvydo viešų komentarų taip ir nesulaukė…