A. Navys. M. Sėjūnas. Mūs kaimuky ne/saugu?!

Mūs kaimuky ir vėl žemės drebėjimas!

Šįkart žemę drebina saugumo skandalas. Saugumo vadovas kaltinamas talkinęs prezidentui, kai tas nebuvo prezidentas tam, kad jis taptų prezidentu saugiai.

Dėl to saugumas, jūs tik pagalvokit!, ir šnipinėjo žmones, kurie galėjo pakenkti būsimai valstybės galvai, o taip pat galvos žmonai, ir dar gal jo pusseserei, ar jos dėdės mošai, na, žodžiu, visiems kitiems pusgalviams ir pusgalvėms, kurie galimai miega vienas su kitu, ir su trečiu rusu per vidurį, tik patys to nežino.

Ir čia dar būt gal kaip ir nieko, bet saugumo vadas dar šnipinėjo žmones dėl savo paties saugumo!

O juk, pasitaikyk taip, kad tie žmonės, pasirodo, yra ne šiaip žmonės, bet tam tikrų vyrų žmonos, ir tuo pat metu – kažkieno – nu jau labai artimos draugės.

Va čia stabtelkim, nes mums darosi labai pavydu.

Ne, ne dėl dabar, bet kad taip prieš dvidešimt-trisdešimt metų! Pasišnipinėji sau, apie ką merga svajoja, apie ką su draugėm pletkavoja, – šmakšt, ir verti ją linksmakočiu lovon.

Svarbu tik prieš tai pasiaiškint, kad nebūtų pas ką nors sąraše.

Ehm, taigi, baisus skandalas. O įžiebė jį toks įžeistas eksveesdešnykas, kuris, kaip visi žino, negavo posto, nes netarnavo „klanui“ ar tai „klaneliui”, o gal “kraneliui”.

Tačiau buvęs saugumietis vėliau ėmė ir visą dūšią atvėrė žurnalistams, kurie apie slaptus saugumo darbelius prirašė „pasakų romaną“ be vištos. Tai yra, be grifos.

Ir kad užvirė, ir iki šiol verda būsimų, esamų ir buvusių valstybininkų kova! Kas prieš saugumo vadą? Kas už saugumo vadą?

Vieni nori jį nuspirt nuo kėdės, kiti kitų stumiami – ant jos užsiropšt. Treti, labai gudrūs, artėjantiems prezidento rinkimams ruošiasi.

Tik glušiai, kaip visada, konspiracijų teorijose Kedį, Bartoševičių ir pavogtą šiferį su sankcijomis trąšoms ir ne trąšoms primerkę akytes susieja.

Juokas ima, kad visame šitame jovale jau nebesusigaudo nei priešingas stovyklos puses užėmę žurnalistai, nei politpatologinių ryšių chiromantai, anei patys košę užvirę lėlininkai.

Puode tiek jos privirta, prideginta ir prismardinta, kad įprastinių bezdalų tvaikas iš Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės tikromis rožėmis atsiduoda. Eilinis žmogelis iš viso akis išpūtęs ničnieko nebesupranta.

O mes gi, iš toli viską stebėdami, ir vėl pasikartojančias mūs kaimuko ypatybes sau žymimės:

1. „Pranešimai” ir “„pažymos”, kuriais siekiama atleisti svarbiausių šalies institucijų vadovus, niekur nedingo. Tik dabar „teisingumas” vykdomas ne rašteliais, o rašant ilgas knygas (pirma buvo geresnė, Dovydai ir Birute, negalėjom akių atitraukt, o šita tokia, na, nieko nieko, bet jau ne ta, ne ta… juokaujam, suprantat, škia).
2. Galvos ir pusgalvės bei valdžia apskritai keičiamos ne paprastuoju demokratiniu diskusijų (ir jei galima – švarių, skaidrių rinkimų) būdu, o kaip visada – juodinant, smerkiant, šmeižiant ir šantažuojant, žodžiu, strikoza ir almaz visame savo klasikinės kompromitavimo strategijos ir taktikos gražume. Partškola, nieko nepadarysi.
3. Iš peties darbuojamasi kertant pasitikėjimą valstybe ir visa politine sistema, kai pilietinė visuomenė mato, kokios intrigos vyksta valdžios ir specialiųjų tarnybų koridoriuose.
4. Esant itin dideliam išorinių jėgų pavojui, diskredituojamos specialiosios ir žvalgybos tarnybos bei aukščiausios valdžios institucijos. Tuo siekiama pakirsti valstybės valią ir galią priešintis, suskaldyti visuomenę ir jos energiją nukreipti beprasmiams tarpusavio vaidams.
5. Jei dar kažkiek buvo vilties, kad mūs kaimuky ims veikti pasitikėjimo linijos, garantuojančios pranešėjų anonimiškumą, tai apie tai galima jau pamiršti. Toliau sėkmingai gaudysim vėją laukuose ir transformatoriuose, o milijonai kažkaip kažkur dings (taip, mes įsižeidėm, nes mūs kaimuky likom tik dviese, kurie nežinojom, kas yra Tomas, ir kas – Pranešėjas. Nu dar vargšas Sveikatos apsaugos ministras mūsų kompanijoj).

Apibendrinant, visas šis skruzdėlynas tėra elementarus žmogiškųjų silpnybių – godumo, tuštybės, valdžios ir šlovės troškimo išdava. Toks tas jau iš tiesų silpnas yra žmogus.

Ypač iš mūs nustekento kaimuko – kostiumuotas, dūminės pirkios protėvių palikuonis su antpečiais ir pareigybėmis, bet būro išmintimi ir Vingių Jono kompetencija.

Na o jūs, mielieji, kurie skaitote ir ieškote užuominų, kurioje (kieno) pusėje stovi šios keverzonės rašeivos, nevarkit. Ypač žvalgybų darbuotojai, kurie, deja, dabar dar daugiau laiko skrolinat feisbuką, nei matot realų gyvenimą.

Nieko neieškokit. Nerasit. Nėra čia jokių pusių, išskyrus vieną vienintelę: visų mūsų puikybę, tuštybę ir godumą.

Už kurių, greičiausiai, ir vėl styro gudrus ivano snukutis, stačiomis ausytėmis, ant siera dvokiančio kūnelio, trepsinčio skeltomis kanopėlėmis.

Paliekančiomis ant žemės pjautuvo ir kūjo pėdsakus.