Protėvių šaknys ir jų ūgliai dabartyje tai permainingos istorijos prisodrinti syvai, maitinantys mūsų kraują, išryškinantys mūsų tapatybę, jos šerdį. Tas, kuris nuo tos šerdies atitrūksta, ypač jei ne savo noru atskiriamas (atplėšiamas), tas sąmoningai ar ne išgyvena sielos skausmą. Tačiau tas skausmas gali praturtinti (ir praturtina) žmogaus kūrybines galias, nei tas kuris savo valia pasirenka vien universalesnėmis galimybėmis prisodrintą pasaulį ir tik juo gyvena.
Protėvių atmintis, tai ne tik savosios prigimtinės tapatybės tęstinumas. Tai kartu ir savitumu alsuojantis įnašas į bendrąjį dvasinės kultūros pasaulio lobyną. Todėl ir toji atmintis negali būti vertinama tik per savo veido bruožų puoselėjimo prizmę. Aplinkinis pasaulis, jo gyvybingumas irgi maitinasi tokios atminties syvais.
Protėvių atmintis organiškai suaugusi su Tėvynės pajauta, su jos istoriniais išbandymais. Tėvynė – tai atminties kontekstas, savita jos konkretizacija, turinys.
Kalbant aiškiau, protėvių atmintis priklauso nuo viena ar kita forma materializuotų paminklų; ypač nuo tekstais užfiksuotų įvykių ir procesų, nuo jų aiškinimo, kuris gali būti gana įvairus: nuo objektyvios tiesos paieškų iki sąmoningai klaidinančių nuostatų.
Toji atmintis visada arba beveik visada priklauso nuo gyvenamojo laikmečio dvasios, kitaip išsireiškus nuo socialinio ideologinio užsakymo. Žinoma, ženklia dalimi priklauso ir nuo aiškintojo (interpretatoriaus): nuo jo pasaulėžvalgos akiračio, nuo jo vidinio balso ir sąžinės.
Reikėtų pabrėžti ir kitą gana svarbią aplinkybę. Protėvių atmintis priklauso ir nuo vadinamojo egregoro, kuris aiškintinas kaip socialinėje erdvėje laisvai sklandantis dvasinis informacinis laukas, kurį prisodrina ne tik formalūs (t.y. organizuoti) šaltiniai, bet ir eilinių žmonių mintys, dvasia ir jų balsas perimtas iš anksčiau gyvenusių gentkarčių.
Aptariant protėvių atmintį, išryškinant jos kontūrus verta atkreipti dėmesį į unikalų kultūros reiškinį – į lietuvių tautai būdingą tradiciją – į lapkričio antrąją dieną švenčiamas Vėlines (į tą dieną spūstimis užsikimšusias magistrales). Beje, jos su dvasine ekspresija aprašytos lenkų (ir lietuvių?) genialaus poeto Adomo Mickevičiaus kūryboje.
Ta visuomenė, ar jos Valstybinė santvarka, kuri ignoruoja ar kaip nors sumenkina protėvių atmintį ir visa tai atspindi bendroje ugdymo sistemoje, aiškiai siaurina ne tik savos tapatybės, savo pačios gyvybingumo (ir jos sakralumo) erdvę. Ji plačiau praveria vartus agresyvumo, profaniškumo (buitinio triukšmo) bruožams, kurie neišvengiamai, kaip juodas šešėlis lydi globalizmą, tai yra visuotinumą. Tokia pozicija nuvertina arba ir visai nurašo individualizuotomis spalvomis prisodrintą ir jomis pasipuošusį pasaulį.
Taigi, protėvių atmintį užpildant pertekline modernumo ir visuotinumo paradigma, būtų pažeistas (ir pažeidžiamas!) vienas iš pamatinių žmonijos būvį palaikančių imperatyvų – kartotės pasireiškimas, kuris nuolatinės kaitos sąlygomis teikia žmonijos (ir jos struktūrų) egzistencijai prasmę ir žavesį.
Protėvių atmintis, kuri išreiškia tautos kančias ir pergales jos dramatišką ėjimą į priekį, jos dvasinę etnokultūrinę esatį, tai neįkainojamas nepastebimai nykstančio lietuvių etnoso tapatybę nusakantis lobynas. Lobynas, kuris privalo būti saugomas nuo artimo bei nutolusio pasaulio skersvėjų. Lobynas, kuris turi būti puoselėjamas dabarties poreikiams ir kas dar svarbiau – skrupulingai perduodamas į socialinio veiksmo areną ateinančioms kartoms.
Autorius Romualdas Grigas yra tautotyrininkas, Lietuvos Mokslo premijos laureatas
Pritariu Romualdo Grigo mintims. Iš tikro: “Tėvynė – tai atminties kontekstas, savita jos konkretizacija, turinys”. Man atrodo, kad krašto gamta, kraštovaizdis, upės ir ežerai, kalnai ir piliakalniai, daugybė smulkesnių gamtos objektų (ąžuolai, daubos, akmenys, skardžiai ir kt.) su savo kilmės aiškinimu padavimuose ir legendose, toponimuose ir hidronimuose liudija tą atmintį, kurios pradžia tik ryškėja tūkstantmečių ūke… Nepamirškime ir saugokime. Net tokiu atveju, kai Lietuva bus be lietuvių, jie vis tiek liudys tą atmintį.
ne tik kalneliai, pušėlės, bet ir joje girdima lietuvių kalba. Modernumas (lietuviškai – šiuolaikiškumas), paradigma (lietuviškai – pavyzdys), sakralumas (lietuviškai – šventumas), ekspresija (lietuviškai – raiška, išraiška, vaizdingumas, išraiškingumas), universalus (lietuviškai – visuotinis, visapusiškas, viskam tinkamas) ir t.t. Nemanau, kad gėda nemokėti graikų, lotynų ir kt. kalbų, mokant gimtąją lietuvių.