M. Kundrotas. Mintis ir valia

Amerikiečių istorikas Timotis Snaideris (Timothy D. Snyder) teigia, jog fašizmas – tai valios triumfas prieš mintį.

Šią tezę skirtingomis formuluotėmis galima rasti jau paties fašizmo krikštatėvio – Benito Musolinio (Benito Mussolini) „Fašizmo doktrinoje“. Apie tai kalbėjo ir Adolfas Hitleris (Adolf Hitler), ir Vladimiras Putinas. Šiuos tris politikus jungia teorijos pajungimas praktikai, minties – veiksmui.

Valia pati savaime nėra informacijos šaltinis. Tai – sprendimo aparatas. Valios sprendimui turi būti gauta informacija iš kažko kito, kas nėra valia. Jei tai nėra protas, tada valia paklūsta kitam impulsui – jausmui, aistrai, instinktui.

Neatsitiktinai valios pirmenybę proto atžvilgiu beveik visada iškelia tie, kuriuose vyrauja aistringasis pradas. O jausmuose nėra tokios kategorijos, kaip tiesa. Ten yra tiktai noras, geismas, malonumas ar nauda. Absoliutus subjektyvumas.

Žinoma, būtų klaidinga iš šių faktų darytis išvadą, jog visi valios žmonės yra bepročiai. Viskas daug blogiau. Žmonės, iškeliantys aistringąją valią virš proto pastarąjį verčia įrankiu.

Užuot šeimininkavęs valiai protas ima jai tarnauti, o per ją – ir subjektyviems jausminiams impulsams. Užuot ieškojęs tiesos protas ima ieškoti, kaip veiksmingiau įgyvendinti aistrų formuluojamus uždavinius. Taigi, ciniško pragmatizmo šaltinių reiktų ieškoti ne proto, o jausmų ir jiems pavaldžios valios erdvėse.

Jei fašizmas iškelia valią virš minties, tai liberalizmas ir socializmas – kokie skirtingi jie bebūtų formų atžvilgiu – vieningai žengia į kitą kraštutinumą. Jie abstrakčią mintį taip suabsoliutina, kad ima prievartauti faktinę tikrovę savo įsivaizdavimų pagrindu. Nieko nuostabaus, jog tikrovė prievartai priešinasi.

Grynojo socializmo žlugimą jau matėme Sovietų Sąjungoje. Kinija ir vakarietiško socializmo šalys tik todėl išliko ir net žengė į priekį, kad atsisakė grynojo socializmo dogmų praktinių galimybių dėlei. O grynasis liberalizmas taip prastai pasiteisino, kad virto savo paties priešybe – totalitarizmu.

Šiuolaikinės šalys, laikančios save liberaliomis – ypač Kanada, Prancūzija, Skandinavija – sukūrė gremėzdišką kontrolės bei represijų mechanizmą, kad užtikrintų savo įsivaizduojamas laisves.

Tiek tautinės, tiek lytinės egzotikos gynyba atsigręžė išpuoliais prieš vietinę ir prigimtinę tapatybę. Net žodis – tiesiog žodis – prieš šiandienos liberalų globojamas grupes atvirai kriminalizuojamas.

Nors mintis gimsta prote, ne kiekviena mintis yra protinga. Tvarkingai veikiantis protas ne tiktai kuria mintis, bet ir tikrina jas, jungdamas teoriją su praktika. Protas apmąsto faktinės tikrovės duomenis ir svarsto, kaip tą tikrovę keisti, jei tai būtina ir tiktai tiek, kiek būtina.

Protas turi būti ne šiaip kritiškas, bet ir savikritiškas. Tik dieviškas protas gali būti toks tobulas, kad numatytų visas savo kūrybos pasekmes be praktinės patirties. Žmogiškam protui būtina prieš pirmąjį bandymą perkurti tikrovę apsvarstyti visas analogijas iš istorinės ar savos patirties, kur gali nuvesti vienas ar kitas sprendimas.

Tiek uolūs teorinių schemų kūrėjai, tiek spontaniškos valios garbintojai, bandydami žemėje kurti rojų, milijonų žmonių gyvenimus pavertė pragaru. Šios patirtys tokios drastiškos, kad gali kilti pagunda apskritai vengti veiksmo – beje, tai dar prieš mūsų erą siūlė Tao mokykla.

Deja, veiklos atsisakymas gali būti toks pat grėsmingas, kaip ir klaidingas ar piktavalis veiksmas. Tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų ekstremistų režimai, nors buvo užprogramuoti žlugti, dar būtų pareikalavę daug aukų be pasipriešinimo.

Į klausimą, ar veikti, kaip veikti ir kiek veikti atsako ketvirtoji politinė teorija – konservatizmas. Jo atsakymai – taip, veikti, protingai ir tiek, kiek reikia. Konservatizmas iš visų dorybių ypač pabrėžia sveiką protą, bet jį jungia su patirtimi ir su kryptinga valia.

Jei fašizmas, socializmas ir liberalizmas orientuojasi į dabartį ir labai miglotai – į ateitį, konservatizmas apima visas tris laiko dimensijas. Konservatorius mokosi iš praeities, veikia dabartyje ir prognozuoja ateitį. Jis apmąsto visus galimus priežasties ir pasekmės ryšius.

Priešingai, nei fašistas, konservatorius išlaiko valią pavaldžią minčiai, bet skirtingai, nei liberalas ar socialistas, valingai kontroliuoja laisvą minties skrydį, saugodamas ją nuo Ikaro likimo.

Konservatorius, susidūręs su mintimi, svarsto, kokį poveikį ji gali turėti, tapusi veiksmu, bet kartu vengia veiksmo, kuris nebūtų apmąstytas idėjos lygiu.

Konservatoriui rūpi tiesa, bet jis vengia laikyti tiesa tai, kas nėra pagrįsta logikos ir moralės principais. Jis nei skuba, nei delsia. Jis atsargus, bet ryžtingas.

Žinoma, šiandienos politikoje idėjų sistemos ir partinės vėliavos dažnai skiriasi. Yra liberalų, vadinančių save konservatoriais, socialistų, laikančių save liberalais, taip pat – liberalų, besivadinančių socialistais. Bet šie apmąstymai – ne apie juos.

Autorius yra politologas