M. Kundrotas. Nacionalizmas: vertybės prieš interesus

Žymiausias visų laikų nacionalizmo ideologijos tyrinėtojas Entonis Smitas (Anthony Smith) įžvelgė, jog nacionalizmų – beveik tiek pat, kiek pačių nacionalistų. Ko gero, panašiai galima pasakyti apie bet kurią politinę, filosofinę ar net religinę pasaulėžiūrą. Idėjinių sistemų, kurios iš esmės būtų blogos, nėra daug, bet niekingas žmogus gali suteršti pačias kilniausias idėjas.

Šiuo metu Europoje, o ir Lietuvoje kyla žmonės, sekantys JAV eksprezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) žodžiais: Amerika – pirmiausiai. Savo šalimi rūpintis pirmiau, nei kitomis, nėra blogas principas: kiekvienas geras tėvas pirmiau rūpinsis savo vaikais, geras vyras – savo žmona, geras vaikas – savo tėvais. Problema kyla interpretuojant. Ką reiškia šūkis: mano šalis – pirmiausiai?

Dvasingam žmogui tai reikš dvasinius dalykus, pilvažmogiui – pilvo reikalus. Vienam pirmiausiai rūpi tautos teisė gyventi savo protėvių žemėje, laisvai ir oriai kurti savo valstybę, užtikrinant savo piliečiams dorą ir garbingą būtį. Kitam svarbiausia – buitis, turtas, sotesnis kąsnis. Tokiam nacionalistui nusispjauti į tai, kad už sienos kaimynas žudo ar prievartauja kitą kaimyną, kad tik savoje šalyje klestėtų jos didybė Ekonomika. O jei žiemą dar teks namie vilktis megztinį, užuot sėdėjus su plonais marškinėliais, skirti centą ar kitą užsienio šalies savigynai ar tiesiog – išgyvenimui, tokiam nacionalistui gresia infarktas nuo įsiūčio.

Pirmenybė savai šaliai nėra abejingumas kitoms. Kalbant apie konkrečius atvejus atsižvelgtina į poreikių hierachiją. Kol vienas valgiaraštyje renkasi iš austrių ir omarų, kitas stovi tikros mirties akivaizdoje. Tokiais atvejais reiktų galvoti ne apie vieno subjekto pirmenybę kito subjekto atžvilgiu, bet apie poreikio pirmenybę.

Nacionalizmo klasikai – nuo Johano Gotfrydo Herderio (Johann Gottfried Herder) iki Mahatmos Gandžio (Mahatma Gandhi) – tautiškumą suvokė kaip žmogiškumo prielaidą. Tauta – tai žmonijos minimodelis, mylėdami savo bendruomenę mokomės mylėti visumą. Artimo meilės principas skleidžiasi koncentriniais ratais: pirmiausiai – artimiausi žmonės, po to – tolimesni, o galiausiai – kiekvienas doras žmogus pasaulyje.

Nuo Adolfo Hitlerio laikų nacionalizmas imtas suprasti kitaip: kaip tautinis savanaudiškumas. Atvira agresija kitų tautų atžvilgiu, grobiant jų žemes, žudant ar pavergiant jų žmones, mūsų pasaulyje beveik visuotinai pasmerkta, nors įvykiai Ukrainoje rodo, kad hitlerinį demoną laidoti dar gerokai per anksti.

Visgi savanaudiškumas laisvai reiškiasi nuosaikesnėmis – abejingumo – formomis. Svarbu, kad mums gerai, o kiti lai nors ir prasmenga. Kai kurie tokio nacionalizmo šalininkai pagrįstai smerkia asmeninį savanaudiškumą, o tautinį laiko tiesiog dorybe. Kuo savanaudiškumas tarp asmenų kitoks, nei tarp tautų, retas bando paaiškinti.

Svarbiausias karas vyksta ne tarp skirtingų ideologijų, o tarp dorų žmonių ir šunsnukių kiekvienoje ideologinėje stovykloje. Ideologija – tai priemonių sistema, už kurios glūdi vienokia arba kitokia moralinė valia. Priemonės gali būti geresnės ar blogesnės, svarbiausia – tikslas.

Tai – karas tarp vertybių ir interesų. Vertybinę poziciją taip pat galima sukarikatūrinti: to pavyzdys – šiandieninė Lietuvos politika. Čia pat garbinamas ukrainiečių nacionalizmas ir smerkiamas lietuviškasis, piktinamasi rusų šovinistais ir hitlerine maniera skelbiamas savas šovinizmas rusų tautos, kultūros ir kalbos atžvilgiais, mezgami ryšiai su Kinijos kolonija – Taivanu – ir abejingai žvelgiama į kurdų ar uigūrų kovas.

Negalima vienų tautų laisvės siekių vertinti vienaip, o kitų – kitaip, vien pagal tai, kad vienos tautos savo interesais mums artimesnės, nei kitos. Tai nėra tikra vertybinė politika. O jei pažvelgsime į dabartinę politiką šeimos srityje, tai ją galima vadinti ir antivertybine.

Vis dėlto net medžiaginių vertybių srityje klastočių buvimas nėra protingas pagrindas atmesti tikrus dalykus. Kas atsisakys tikrų pinigų dėl to, kad kažkada į rankas pateko suklastotas banknotas ar moneta? Juo labiau aukštesnės, dvasinės vertybės išlaiko savo prasmę net ir tuo atveju, kai yra falsifikuojamos. Tiesą sakant, jas falsifikuoja būtent dėl to, kad jos yra brangios: kam šaus į galvą padirbinėti beverčius daiktus?

Vertė ir nauda konfliktuoja dažnai. Nacionalizmas – tik viena iš šio konflikto sričių. Deja, taip jau ir bus: nacionalizmas bus įvairus. Jame išvysime ir kilnią Jono Basanavičiaus figūrą, ir bedvasių kaikarių fizionomijas. Gerai, kad kol kas iš jų dar galime rinktis.

Autorius yra politologas