Žodis „sekretai“ kilęs iš lotynų kalbos, bet prigijęs Lietuvoje kaip mažų vaikiškų paslaptėlių, kuriamų vaikystėje, pavadinimas. Iš priklijuotų sudžiovintos gėlės žiedelio, rastos paukščio plunksnos ar piešinuko, turinčio simbolinę reikšmę, mūsų mamos kurdavo tokius „sekretus“vaikystėje, ypatingiems išgyvenimams priminti.
Šilutės menininkai sugalvojo išskirtinį projektą (kurio nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje), kur miesto istorija atskleidžiama mažosios architektūros elementais. Tai uždengti stiklu ir įmontuoti šaligatvyje unikalūs kambarėliai, kuriuose atkurtas praeities gyvenimas, vykęs istoriniuose Šilutės namuose XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
Iš viso tokių „paveikslėlių“- 20. Įdomi detalė – jie įmontuoti būtent prieš tuos pastatus, apie kuriuos jie pasakoja: „Senasis karietų paštas“, „Stotis“, „Prekybininko namas“, „Siuvyklėlė“, „Karstų ir baldų krautuvėlė“, „Sviestininko namas“, „Cukrainė“, „Liaudies mokykla“ ir t.t.
Namų-įstaigų pavadinimai sako Šilutę buvus aukštesnės kultūros miestą, daug ką perėmusį iš vokiečių. Įprastai turistai, atvykę iš kitų miestų, žvalgosi pakėlę galvas, nukreipę žvilgsnį į tolį. Sekretai skatina atidžiau įsižiūrėti į tai, kas po mūsų kojomis: mažučiai kambarėliai, autentiškai pagamintos baldų kopijos, žmonių, aprengtų to meto drabužiais, figūrėlės, indai, knygos, laikrodžiai, net užuolaidėlės – lėliškai atvaizduotas Šilutės (o ir visos Mažosios Lietuvos) prieškario gyvenimas atsiveria neįprastu būdu.
Tada, pakėlęs galvą į pastatą, prieš kurį stovi, tampa daug iškalbingesnis, nes matai ne tik jo architektūrą, bet ir įsivaizduoji jame virusį gyvenimą…
Šilutės Turizmo centras parengė iškalbingą lankstinuką, kuriame prie kiekvieno sekreto yra tariamo lankytojo, dažniausiai vaiko, pasakojimas. Juos sukūrė Šilutės mokiniai ir mokytojai, o visos sekretų idėjos autorius – Andrius Sirtautas.
Viena problemėlė, neleidžianti pasidžiaugti šiuo įdomiu sumanymu: esant prastesnėms oro sąlygoms, stiklas aprasoja ir „paveikslėliai“ sunkiai įžiūrimi…
Šilutė, kuri iki 1923-ųjų metų buvo vadinama Šilokarčema, turi ir daugiau „sekretų“. Svarbiausi viso šio krašto įvykiai išradingai pavaizduoti ant miesto sienos. Tai ne tik piešiniai, bet ir iškalbingos aplikacijos. Sieną apipavidalino Šilutės meno mokyklos mokiniai ir mokytojai.
Miestas įsikūręs buvusioje skalvių genties teritorijoje, o žemės apie Šilutę buvo vadinamos Lamata. 1511 m. įkurta smuklė, apie kurią susidarė Šilokarčemos gyvenvietė.
Nuo XVI a.Šilokarčema ėmė garsėti savo turgais, ypač žuvies. Atvykdavo žvejai iš viso pajūrio, būdavo pardavinėjama ir šviežia, ir rūkyta žuvimi. 1525- 1701m. Šilutė priklausė Prūsijos kunigaikštystei. 1628- 1635 m. karo metu ją valdė švedai, o nuo 1701 iki 1871 metų ji priklausė Prūsijos karalystei, o nuo 1871 iki 1920- Vokietijos imperijai.
Maro metu didelė dalis vietinių gyventojų lietuvninkų išmirė, į jų vietą atsikraustė vokiečiai. Kraštas buvo stipriai vokietinamas. Raginimą išlaikyti savą kalbą, savą kultūrą poemoje „Metai“ ragino Tolminkiemio pastorius ir lietuvių grožinės literatūros pradininkas K.Donelaitis.
Didelę reikšmę Šilutės suklestėjimui turėjo vokietis Hugo Šojus, įsigijęs dvarą 1889 m. Dvarininkas pertvarkė dvaro ūkį, dalį žemių padovanojo miestui, rūpinosi svarbiausių įstaigų įkūrimu.
Hugo Šojaus dvaro kompleksas – nesudėtingų formų klasicizmo pastatai, būdingi Klaipėdos kraštui. Šiuo metu čia veikia H. Šojaus muziejus, atspindintis XIX a.pabaigos – XX a. pradžios Mažosios Lietuvos buitį ir kultūrą.
Prieš muziejų – H.Šojaus skulptūra. Dvarininkas vaizduojamas su knyga rankose. Tai buvo aukštos kultūros dvarininkas, aukštuomenės atstovas, aristokratas, neapsiribojęs savo šeimos gerbūviu, todėl šilutiškių gerbiamas iki šių dienų.
Svarbi data ne tik šilutiškiams, bet ir visai Mažajai Lietuvai – 1923m. sausio 15 d. , kai Klaipėdos kraštas buvo sujungtas su Lietuvos Respublika.
Mažosios Lietuvos krašto grąžinimas nebuvo toks paprastas, kaip galėtų pasirodyti. Apie lietuvninkų ryžtą ir kovose pralietą kraują rašo Edita Baranauskienė monografijoje „Kovingoji Ėvė. Kaip Ieva Simonaitytė gynė lietuviškumą ir gentainius. (2021.“Eglės“ leidykla, Klaipėda)
Lietuva, 1918 metais paskelbusi Nepriklausomybę, turėjo daug rūpesčių, dėl Vilniaus krašto ir negalėjo įsipareigoti remti lietuvninkus nei ginklais, nei pinigais. Į Jankaus kreipimąsi, kad reikia pakeisti vokišką Klaipėdos direktoriją, Kauno valdžios vyrai tik tiek tepasakė: „Važiuok, Jankau, į Bitėnus ir ramiai darbuokis savo ūkyje“.
Tačiau lietuvninkai nenurimo, kreipėsi į Lietuvos šaulius, suprasdami, kad kitos progos išsivaduoti Klaipėdos kraštas gali ir nesulaukti, o Lietuva niekados neturės priėjimo prie jūros. Po ilgų derybų lietuvninkų atstovams pavyko įtikinti užsienio reikalų ministrą E. Galvanauską nekliudyti sukilimo idėjai.
Šaulių vadas anuomet buvo V.Krėvė- Mickevičius. Jis prisiėmė visą atsakomybę už ginkluotą sukilimą. Lietuvninkai nenorėjo ištirpti vokiečių kalbos ir kultūros jūroje, nors daugelis suprato, kad prisijungę prie Vokietijos jie gyventų materialiai geriau. Tad buvo ir tokių, kurie sukilimo nepalaikė, kai kurie išvyko į Vokietiją skalsesnės duonos ieškoti.
Ypač skausmingi šiam kraštui buvo 1944-ieji. Šilutėje, kaip pasakojo informacinio centro vadovė, buvo iš viso likę tik 7 gyventojai! Vieni bėgo su vokiečiais į Vokietiją, kiti kraustėsi į Žemaitiją. Visi gyventojai jau buvo girdėję apie sovietų kariuomenės žiaurumą karui baigiantis.
„Nugalėtojams“ buvo leidžiama (netgi skatinama) su vokiečiais elgtis kuo nežmoniškiau, ir žmoguje prabudo žvėris, trokštantis nukariautos tautos kraujo ir kančių. Sovietai neskyrė lietuvninkų nuo vokiečių, visi, gyvenę Mažojoje Lietuvoje, buvo laikomi vokiečiais…
Po karo į ištuštėjusius namus kraustėsi gyventi aplinkinių kraštų žmonės, daugiausiai žemaičiai, ir tie, kurie grįžę iš sovietinių lagerių nebūdavo registruojami Lietuvoje. Taip šiame krašte atsidūrė ir mano tėvai. Pirmieji mano kūdikio žingsniai – čia, Šilutės krašte, todėl jis man toks brangus…
Šilutėje, kaip nė viename kitame rajoniniame mieste, yra išlikę daug senovinių pastatų. Pavyzdžiui, Šilutės gaisrinės pastatas pastatytas 1911 m. tebetarnauja pagal paskirtį iki šių dienų.
1909 m.pastatytas Šilutės pašto pastatas puikiai veikia ir dabar.
Pirmoji gimnazija, įkurta 1864 m. ir pavadinta Berniukų gimnazija, vėliau pervadinta čia gimusio vokiečių rašytojo Hermano Herderio aukštesniąja mokykla. Tebestovi ir buvusios Liaudies mokyklos pastatas, apskrities teismo rūmai (1845m.), kuriame dabar įsikūrusi turizmo ir paslaugų verslo mokykla.
Per visus karus išliko ir evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1926 metais. Įspūdingas 50 metrų bažnyčios bokštas, kuriame įtaisytas miesto laikrodis. Didelę reikšmę ne tik Šilutei, bet ir visai Mažajai Lietuvai turėjo nutiestas geležinkelis. O metalinis tiltas per Šyšą, nutiestas 1914 m. , jungė (ir tebejungia) Šilutę su Rusne.
Meno mokyklos mokiniai Šyšos pakrantę nuolat papuošia savo darbais – šią vasarą dekoratyvinę tvorelę buvo aplipusios katinų figūrėlės… Šyša Šilutės mieste daro pasagos formos kilpą. Ji panaudojama originaliai miesto vasaros estradai: žiūrovai sėdi ant laiptų, juosiančių Šyšą, estrada – viduryje pusiasalio!
Šilutėje darniai sujungta tai, kas sena, su tuo, kas sukurta jau šiais laikais. Ir visgi vaikščiodamas po šio miesto senamiestį, ypač Lietuvninkų gatve, jautiesi tarsi akimis, širdimi ir ranka galėtum paliesti prabėgusį laiką – toks jis gyvas, akivaizdus, tačiau neužgožiantis dabarties…Muziejus po atviru dangumi…Gyvas “sekretas”, traukiantis turistus ne tik iš Lietuvos.
didelis ir labai įdomus Hugo Šojaus muziejus. Linkėjimai Šilutei ir Rusnės salai!