R. Jasukaitienė. Sutaupytas laikas – pažinimui

Rašytojo, dramaturgo, Kovo 11-osios akto  signataro Kazio Sajos 90-mečio proga „feisbuke“ buvau įdėjusi pasveikinimą ir mūsų bendrą nuotrauką, darytą, kai lankėmės Rudnelėje, kaime Dainavos girioje, kur jau daugiau nei 30 metų abu su žmona Zita Sajiene (žinoma kaip vertėja ir poetė Gražina Mažeikaitė) sukaktuvininkas vasaroja.

Po mano priminimo apie garbingą K.Sajos sukaktį, pasipylė sveikinimai ir linkėjimai gerbiamam rašytojui. Žinodama, kad Saja nesinaudoja „feisbuku“ (o Rudnelėje ir telefono ryšio nėra!), nutariau tuos linkėjimus, kartu su lauktuvėmis, „nuvežti“ į vietą…

Abi su drauge Asta  išdygom ant slenksčio neperspėjusios (o ir kaip galėjom!), rašytojas iš netikėtumo akis išpūtė (buvo susiruošęs į pirtelę maudytis), bet mačiau, kad nudžiugo – buvo pasiilgęs pašnekovų.

Susėdom prie Gražinos užplikytos čiobrelių arbatos, pagardintos jau šių metų medumi, prie viržinio sūrio, gaminamo pagal olandiško sūrio receptą kažkur Dainavos kaime…

Pirmiausia kalba pasisuko apie sveikinimus, džiugu, kad vyresnės kartos skaitytojai nepamiršo jo spektaklių : „Mamutų medžioklė“, „Šventežeris“, „Dilgėlių šilkas“… Visi prisimena jo pirmąją knygelę „Klumpės“. Saja ištraukia ir naujausią knygą, išleistą šiemet prieš pat Knygų mugę – „Pėdsakai“. Tai trečioji atsiminimų ir apmąstymų trilogijos dalis, anksčiau išėjusios knygos : „Skudurėlių takas“ ir „Tuo taku ten“. Kaip pats rašytojas sako, tai kryptingas ėjimas išėjimo link ir bandymas prisijaukinti Mirtį.

Kazys Saja save vadina laisvamaniu. Tai būsena, kai ieškomas asmeniškas santykis su Dievu. „Bet, prisipažįstu, aš nesu su Kūrėju susipykęs“, – knygoje „Tuo taku ten“ rašo Saja. – „Aš jo tebeieškau ir nepasitikiu tais, kurie skirtingais amžiais ir balsais šūkavo, dievagojosi matę, girdėję (…). Drįstu manyti, – sako rašytojas,– kad Kūrėjas vengė tiesių linijų. Jis nesinaudojo gulsčiuku arba liniuote. Tai gal mūsų teologinės išvados neturėtų virsti tiesmukiškomis ideologijomis? Kvailystės gravitacija anksčiau ar vėliau jas gerokai iškraipo“.

Apie tikėjimą, Dievo paieškas rašytojas mėgsta pasikalbėti su kunigu Juliumi Sasnausku, atvykstančiu pas kaimyną Dautartą. Apie „netiesinį“ Jėzų anksčiau padiskutuodavo su Naujojo Testamento vertėju, kunigu eruditu Česlovu Kavaliausku. Pridursiu nuo savęs: ieškantys, klausiantys jokiais laikais nebuvo patogūs – nei tikėjime, nei politikoje. Gal kaip tik todėl Kazys Saja kasmet pristatomas Nacionalinei kultūros  premijai, bet… išrenkami kiti, mažiau nuveikę Lietuvai ir literatūrai.

Rašytojas, sulaukęs garbaus amžiaus, tebėra (kaip ir visą savo sąmoningą gyvenimą) žingeidus: žiūri tas laidas, skaito tik tas knygas, kurios patenkina jo smalsumą, atskleidžia ką nors nauja. Štai neseniai perskaityta akademiko Jono Grigo knyga „Pažinimo keliais“ sukėlė daug minčių apie Visatos energetinę sąrangą ir tarsi patvirtino paties rašytojo „atradimą“, kad kūrėjas mūsų akims, širdims ir protams nesukūrė dviejų vienodų objektų ar subjektų. Mokslininkai teigia nerandantys absoliučiai vienodų smilčių dykumoje ar snaigių aukštai kalnuose. Taigi, noras suvienodinti žmones, jų mąstymą yra dar vienas kvailystės gravitacijos įrodymas.

Dovanodamas knygą, Saja užrašė: „Laisvė mums leidžia ieškoti Tiesos, bet įpareigoja siekti teisingumo“. Susimąsčiau, kad Tiesos, kaip ir Dievo, paieškos nėra kažkokia nekintanti duotybė, visų pirma, ji atspindi ieškančio žmogaus esatį… Bet visgi egzistuoja bendri, mus vienijantys susitarimai, ką laikome Tiesa, Dora, antraip pasaulis pabirtų į susipriešinusius gurinėlius.

Kita tema, kuri domina rašytoją (o ir mus, dvi mokytojas) – švietimas, mokykla, mokytojai ir mokiniai. Kokios šiemet buvo valstybinio lietuvių kalbos egzamino temos? Ką mokiniai rinkosi? Kokie autoriai? Saja skaudžiai išgyvena dėl lietuvių kalbos susinimo, pastebi žurnalistų, redaktorių, televizijos diktorių kalbos kultūros klaidas –  jis pats yra baigęs lietuvių kalbą Pedagoginiame institute.

Rašytojas prisimena savo pirmąją mokytoją Mekienę (vardo nepamena), kuri buvusi gera kaip mama. Kai Sajos tėvai mirė, našlaitį pirmais metais priglaudė mamos giminės Žebriūnai (pusbrolis  Arūnas Žebriūnas – kino filmų kūrėjas), gyvenę Kaune.

Būdamas pirmokėlis, Kazys Saja įstojo į Skautų organizaciją. Jau buvo išmokęs šauniai  kaukštelėti suglaustais batų kulnais, be to, turėjo gerą atmintį, raiškų balsą – mėgo deklamuoti. Deja, pirmasis pasirodymas scenoje buvęs nesėkmingas. Ir šitai mums pasakodamas rašytojas – dramaturgas neapsieina be komiškų elementų, kai kur juos sutirštindamas, kai kur pasitelkdamas jumorą.

Išeina tas pirmokėlis į sceną, gražiai kaukšteli batų kulnais, nusilenkia ir… pirmoji eilėraščio eilutė išgaruoja lyg kamparas. Pauzė užsitęsia, prie vaiko prieina pats mokyklos direktorius, tyliai klausia, kas atsitiko, gal eilėraščio pavadinimą prisimenąs. Tas pašnibžda, kad knygoj pavadinimas buvęs parašytas raudonomis raidukėmis. Direktorius kreipiasi į salę, gal kas žino tokio eilėraščio, kurio pavadinimas raudonom raidžiukėm parašytas, pirmąją eilutę.  Salė ošia, kvatoja – priima kaip jumorą. Belieka vėl „kariškai“ kaukštelėti kulnais, nusilenkti ir… abu su direktoriumi, plojimams gaudžiant,  nueina nuo scenos. Direktorius vaikiuką nuramina, tėviškai paglosto galvelę.  Kiek nedaug kartais tereikia, kad nuramintum, padrąsintum…

Daug kartų vėliau  rašytojas ir dramaturgas Saja lips ant scenos, prisimindamas padrąsinantį to direktoriaus žodį.  Atėję sovietai direktorių – skautų vadą – sušaudė (kaip ir Garliavos mokyklos vedėją pavasarininką, priklausiusį Šaulių sąjungai – Adomą Mitkų, kaip ir daug kitų mūsų tautos šviesuolių), o mokytoją Mekienę ištrėmė į Sibirą. „Pakako šių skaudžių patirčių, kad mano pažiūros susiformuotų visam gyvenimui“, – sako rašytojas Saja.

Ką veikia vasaromis  Saja Rudnelės kaime, turėdamas tiek daug „sutaupyto“ (nes nėra telefoninio ryšio, suprantama, ir interneto) laiko? Daug skaito, dar vis rašo, abu su žmona Gražina prižiūri sodybą, augina ekologiškas daržoves, stebi gamtą, kuri vis kuo nors nustebina.

Panamėj gyvena žaltys, ąžuole dūzgia bitės, gilių atsargas kaupia kėkštai. Pro pat sodybą tekantį šaltiniuotą upelį Skroblų vis kėsinasi užtvenkti bebrai.  Bet Skroblaus jie neįveikia – niekas negali sustabdyti  šaltinio. Kaip ir Laiko.

Kūrybingų, sveikatingų, įdomių gyvenimo metų linkėdamos su rašytoju atsisveikiname. Iki kito karto…