Meno vadovas Džiona A. Nazaro (Giona A. Nazzaro) prisimena Lietuvos kino kūrėją Mantą, tragiškai žuvusį kare Ukrainoje.
Jis grįžo į Mariupolį, Mantas. Jau 2016 metais ten buvo sukūręs filmą „Mariupolis“. Šis filmas buvo pristatytas Berlyne. Tolimą karą nušvietė tas filmas. Reikėjo paaiškinti, kur šis Mariupolis, kad suvoktum iš kur tie žiaurūs, nors ir banalūs „gražūs“, širdį veriantys vaizdai. Miestas pietryčių Ukrainoje, Paazovjės regione, yra šiaurinėje Azovo jūros pakrantėje prie Kalmiuso žiočių.
Miestas tradiciškai rusakalbis, bet gyventojai po lygiai ukrainiečiai ir rusai. Mantas tarp tų žmonių vaikščiojo su filmavimo kamera. Ir jei tingiai klausi, kam reikalingas kinas, tai atsakymas gali būti toks. Kinas leidžia suprasti, kur link sukasi pasaulis. Ir ką veikia žmonės, kurie tame pasaulyje ir gyvena.
Pasklido žinia, kad vyksta karas. Mes, apsaugoti kitų sienų ir privilegijų, galvojome, kad tai kažkur toli. Kad, kaip įprasta tai „kitų“ reikalas. Tarsi būtume Istorijos, su didžiąja I raide, prieglobstyje, kur tiktai kiti žudomi.
Mantas nebuvo angažuotas kino kūrėjas. Arba tiksliau: jis buvo įsitraukęs į poetinę misiją tiesiogiai liudyti. Jo žvilgsnis pagaudavo likusiam kinui nematomus realybės klodus. Jo vaizdams būdingas neregėtas gylis, svaiginanti pranašiškos vizijos galia.
Bėgant metams su Mantu teko susidurti ne kartą. Nione, Vilniuje, po visą pasaulį, festivaliuose. Kartais jis būdavo su Uljana Kim, jos drauge ir prodiusere. Nebuvo lengvas žmogus, tas Mantas, o gal tiesiog pasižymėjo pamatuotu nepasitikėjimu pasauliu, kuris, nors ir susijęs su kinu, daug ko nebuvo matęs ar neįstengė įžiūrėti. Ir jis rymodavo ir klausėsi, galbūt bandydamas perprasti, kurios jo darbo savybės galėtų – ir kodėl – sudominti tiek daug (per daug?) vaizdų mačiusius kino mylėtojus.
2019 m., būdamas Tarptautinės kritikų savaitės generaliniu atstovu, į Veneciją, į 34-ąjį Kritikų savaitės renginį, pakviečiau Parthenon (arba „Parthenonas“) pirmąjį jo „meninį“ filmą – čia kabutės privalomos, nes filmas buvo tarsi ištrauktas iš pasaulio bedugnės, tarp degančių Atėnų, pabėgėlių tragedijos, Odesos šešėlio ir bejėgio Vakarų civilizacijos simbolio Partenono.
Svaigaus grožio nepaprastos tėkmės kūrinys. Po daugybės primygtinių prašymų pasiryžo atsiųsti mums konspektą, savotišką santrauką, kad keliais žodžiais paaiškintų savo filmą. Mus persmelkė jo aprašymo lyriškumas.
Štai jis: „Verksiu ne iš gailesčio, o iš baimės, kad nepajėgsiu patenkinti savo aistros – tarė ji. Tą dieną, kai Stambule iškrito sniegas, Garipas nužudė Mahdi. Bet Garipas ir Sofija kadaise buvo beprotiškai įsimylėję. Tai atsitiko Odesoje, bet viskas prasidėjo, kai Sacharos smėlis užpustė Atėnų miestą. Kieno buvo šis prisiminimas? Arba kieno jis bus?“. Kieno gi bus šis Manto prisiminimas, kuris stringa gerklėje?
Kai pagaliau atėjo laikas pristatyti filmą Venecijoje, atrodė, kad jis nori būti visur, tik ne Lide. Filmą entuziastingai pasitiko saujelė aistringų kino mylėtojų, tačiau, turint omenyje vėlesnį menką filmo žinomumą, galima buvo spėti, kad dėl to jam nesinorėjo kalbėti apie savo darbą.
Kai stovėjome vienas prieš kitą, tyrinėdami vienas kitą, tarsi tai būtų mūsų pirmas susitikimas, mane nustebino jo užduotas klausimas. „Bet ar tau tikrai patinka mano filmas?“ Šis akivaizdus nepasitikėjimas savimi mane labai stebino. Iš tiesų dėl to jis ir slėpė nuoširdų norą susitikti ir prasmingai bendrauti su kitais žmonėmis.
Lokarne jis buvo First Look svečias su „Partenonu“, tuo metu dar vadintu „Stasis“. Tačiau jį visada apimdavo kančia, kai reikėdavo aiškinti savo projektus, gimstančius iš susitikimų su žmonėmis ir vietomis.
Nejauki jam buvo reklamavimosi ir dalykinių pristatymų kalba. Jo kinas peržengė tikrovės ribas ir įkvėpimo sėmėsi iš atokiausių poezijos kraštų. Kaip tai papasakoti, kaip paaiškinti? Ir, svarbiausia, kam visa tai?
Vos prieš kelias dienas kartu su Markusu Dufneriu (Markus Duffner) svarstėme, kaip jo kūryba paženklino pastarųjų metų kiną, suvokusį jo didingumą.
Jis grįžo į Mariupolį, Mantas. Jis norėjo dar kartą pamatyti miestą, pamatyti, kas vyksta.
Raketa pataikė tiesai į jo automobilį ir nutraukė jo būtį.
Jis buvo 1976 metų gimimo. Atrodo, jis žuvo su filmavimo kamera rankoje.
Autorius yra yra Lokarno kino festivalio meno vadovas, Venecijos tarptautinės kino kritikų savaitės generalinis delegatas, Tarptautinio Roterdamo kino festivalio atrankos komisijos narys
Iš italų kalbos išvertė Alkas.lt
• Papasakojo, kaip iš tiesų žuvo režisierius Mantas Kvedaravičius
– alfa.lt/aktualijos/nusikaltimai-ir-nelaimes/papasakojo-kaip-is-tiesu-zuvo-rezisierius-mantas-kvedaravicius/250831/
,, Lietuvos režisierius Mantas Kvedaravičius buvo nušautas rusų okupantų , o ne, kaip skelbta anksčiau, į jo automobilį pataikė raketa, kai jis bėgo iš nelaisvės. Apie tai rašo dramaturgas Marius Ivaškevičius, remdamasis „Četviortij kanal“ redaktore Albina Lvutina.”
,Ne karo, o tik spec. operacijos”, vykdomos TAIKOS metu, žuvo. Ir ne su ginklu prieš ką kovodamas, o su pačiu taikiausiu darbo įrankiu keliaudamas per ,,operacijos” nusiaubtą šalį. .
Tikiuosi, Velionio anūkai, net atsidūrę JAV, neskleis šmeižtų apie tokioje jaunystėje žuvusį Senelį?
• Režisieriaus Mariaus Kvedaravičiaus kūnas parvežtas į Lietuvą, jis buvo sušaudytas
– ve.lt/gyvenimas/rezisieriaus-mariaus-kvedaraviciaus-kunas-parveztas-i-lietuva-jis-buvo-susaudytas?utm_source=ve.lt&utm_medium=referer&utm_campaign=webpushr
„Jo žmona padarė neįtikėtiną dalyką. Ji sugebėjo per apšaudymą rasti jo kūną Mariupolyje ir išvežti jį į gimtąją Lietuvą. Kad jos pačios nenužudytų, kad kūno nesunaikintų, teko slėpti informaciją (…). Mes keletą dienų kiekvieną minutę rizikavome, galėjome niekada nebeišvysti Manto ir jo žmonos. Šiuo metu jis jau Lietuvoje“ – tvirtino moteris”
V. Zelenskis pareiškė užuojautą dėl režisieriaus M. Kvedaravičiaus žūties Mariupolyje: „Amžinai gyvens mūsų širdyse“
– lrytas.lt/zmones/veidai-ir-vardai/2022/04/05/news/v-zelenskis-pareiske-uzuojauta-del-rezisieriaus-m-kvedaraviciaus-zuties-mariupolyje-amzinai-gyvens-musu-sirdyse–22964739