Per sovietinę okupaciją rusų kalba vis labiau buvo diegiama į oficialų tuometinės Lietuvos gyvenimą: nuosekliai skatinama dvikalbystė buvo apėmusi visus visuomenės sluoksnius, lietuvių kalba nebuvo draudžiama, bet svarbesniais atvejais pirmenybė teikiama rusų kalbai, rusiškai vykdavo oficialūs posėdžiai, pasitarimai, šia kalba buvo tvarkoma dokumentacija, didžiuosiuose miestuose daugybė žmonių nemokėjo lietuviškai.
Viltis, kad lietuvių kalba vėl taps valstybine, pradėta puoselėti prasidėjus Atgimimui. 1988 m. spalį vykusio Lietuvos Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo priimtoje rezoliucijoje pabrėžta, kad lietuvių kalba vis labiau stumiama iš įvairių visuomenės veiklos sričių, kad kilo grėsmė jos egzistencijai, todėl lietuvių kalbai būtina grąžinti prideramą vietą administraciniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime.
Idėjos buvo įgyvendintos 1988 m. lapkričio 18 d. tuometinėje Konstitucijoje
nustačius, kad valstybinė kalba yra lietuvių, kad valstybė ,,užtikrina lietuvių kalbos vartojimą valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kitose įstaigose, įmonėse bei organizacijose, valstybės rūpinimąsi visapusišku lietuvių kalbos ugdymu ir mokymu.“
1989 m. sausio 25 d. buvo priimtas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas, kuriame nurodoma, kad ,,būtų užtikrintas lietuvių kalbos ugdymas ir funkcionavimas valstybės bei visuomenės gyvenime ir kartu nebūtų pažeidžiama kitakalbių gyventojų konstitucinė teisė vartoti savo gimtąją kalbą“, būtina nustatyti, kad lietuvių kalba, kaip valstybinė, yra pagrindinė šalies gyventojų oficialaus bendravimo priemonė. Pagal šį įsaką ji turėjo būti vartojama visose valstybinio gyvenimo srityse, teisės aktai skelbiami lietuvių kalba ir pan., gyventojams turėjo būti sudaromos sąlygos mokytis lietuvių kalba ir ta kalba įgyti atitinkamą išsilavinimą.
Vykdydama minėtą įsaką ir ,,siekdama sudaryti sąlygas valstybinės lietuvių kalbos vartojimui visuomenės gyvenime ir galimybes kitakalbiams gyventojams išmokti lietuvių kalbą“, tuometinė Ministrų Taryba po mėnesio priėmė nutarimą, kuriuo įpareigojo parengti ir įgyvendinti konkrečias priemones, kad būtų pereita prie valstybinės kalbos vartojimo oficialiose valstybinėse bei visuomeninės veiklos srityse.
Atkūrus Nepriklausomybę 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija teisiškai įtvirtino lietuvių kalbos statusą. 1995 m. priimtas Valstybinės kalbos įstatymas įteisino valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, jo nuostatų vykdymą kontroliuoja Valstybinė kalbos inspekcija ir savivaldybių kalbos tvarkytojai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad „lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.“
Atrodo, tai buvo pirmas parašų rinkimas? Bent jau man buvo pirmas. Buvo taip smagu! Net į galvą neatėjo mintis, kad kitaip galėtų būti, kad kas galėtų nepasirašyti.
Nežinau, ar tikrai taip buvo, bet šiandien man atrodo, jog tomis dienomis labai linksmai švietė saulė.
Konstitucinis Teismas:
– Lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė.
,,Politikas”:
– Konstitucinė? Konstitucija? O kas tai – koks nors naujas bestseleris?
Ir sulaukėm to , ko nesitikėjom. Vietiniai “kalbininkai” pradėjo niekinti, naikinti Lietuvių Tautos ne įkainojama turtą – KALBĄ
Per Kovo 11-osios Lietuvos trisdešimtmetį lietuvių kalba tapo,deja, labai užteršta svetimžodžiais.Tai vyksta ir dabar, o Lietuvos aukštosiose mokyklose- ypač VU- anglų kalba vis dažniau užima lietuvių kalbos padėtį.Tikėkimes,kad ateityje lietuvių kalbai bus suteikta derama vieta valstybės gyvenime.
Akivaizdžiausią kalbos kaip konstitucinės vertybės nesaugojimą, jos išniekinimą, regis, yra atlikę karbauskininkai – skvernelininkai “įtaisydami” 5 Lenkijos valstybinės TV programų valstybine lenkų kalba transliavimus už Lietuvos pinigus savo valstybės teritorijos Vilniaus dalyje, tuo neužtikrinant tautos suvereniteto raiškos lietuvių kalba joje, valstybės vientisumo ir jos nedalomumo padėties.
Kur kalbos kaip konstitucinės vertybės gynimas šiuo atveju, kur tautos, partijų prieštaraujantis balsas dėl to. Tyli ir prokuratūra šiuo atveju dėl šios konstitucinės vertybės netinkamo saugojimo, o juk tai ne smulkmena.
Nors tai ir ne apie Valstybinę kalbą, apie Tautos istoriją –
LRT PLIUS, 17:45
Legendos. Šiandien ir visados
Apie A. Bumbliauską.