L. Kojala. Kiekviena karta dėl laisvės kaunasi iš naujo

Didžiuojuosi tuo, kad gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje – pasaulį išvydau praėjus keliems mėnesiams po valstybės atstatymo akto paskelbimo. Žinoma, okupacinės pajėgos siautėjo dar ilgai, ką įrodo ir Sausio 13-osios tragedija. Tačiau faktas glosto širdį – esu nepriklausomybės kartos vaikas.

Man didelė garbė ir privilegija stovėti šioje salėje, menančioje nepaprastai svarbius Lietuvos istorijos įvykius, taip pat suvokti, ką ji reiškia mūsų valstybei.Džiaugiuosi, kad tiek tėvai, tiek mokykla man diegė vertybes, branginančias Tėvynę ir jos laisvę. Juk neveltui sakoma: „Kiekviena karta dėl laisvės kaunasi iš naujo“.

Tačiau dėl ko gi tie tūkstančiai lietuvių pusę amžiaus dėjo savo galvas? Dėl ko dainomis ir širdimis stojo į akistatą prieš tankus? Dėl ko tą nelemtąją sausio 13-ąją žuvo 14 nekaltų žmonių? Pats neseniai būčiau atsakęs, kad dėl Lietuvos. Tačiau palikus mokyklos suolą tapo aišku, kad atsakymas apima daug daugiau. Tik Europoje net įtakingiausi politikai dabar sako: nacionalinės valstybės eros pabaiga atėjo. Kyla natūralus klausimas – ar tie, kurie mirė dėl savo tautos, iš tikrųjų tai darė tik dėl to, kad jie egzistuotų dar vos keliasdešimt metų kaip valstybė?

Jie gynė daug daugiau nei teritorinį ar politinį darinį. Jie stojo į mūšį už tautą ir jos istoriją, kultūrą ir paveldą, papročius ir tikėjimą. Dalykus, kurių nei represijos, nei vagonai, vežantys į Sibirą, neištrynė iš žmonių sąmonės. Valstybė suvokta kaip vienintelis kelias šių vertybių supratimui, o taip pat saugojimui ir gynimui. Deja, šiuolaikinis mąstymas sako: tokia valstybė miršta.

Žinoma, tokie teiginiai gali pasirodyti neatitinkantys tikrovės, kadangi Lietuva egzistuoja ir yra pripažinta tarptautinėje erdvėje. Tačiau neregėto masto emigracija, kraupi savižudybių statistika ir tvyrantis visuotinis nusivylimas sako, kad kažkas yra ne taip. Valstybę tarsi turime, tačiau žmonių gretos nyksta akyse.

Su milžiniškais lūkesčiai Tauta atsisuko iš Rytų į Vakarus. Ir pabrėšiu, tai tebėra vienintelis mūsų kelias. Tačiau fundamentalios problemos kamuoja ir Vakarų šalis. Išnirome iš geležinės uždangos, tačiau importavome ne tik pažangą. Kartu su ja atėjo viskas, ką didūs filosofai vadina Vakarų saulėlydžiu. Prieš jį klumpa net ir nepriklausoma valstybė. Šiam suvokimui atsiskleisti trukdo paprastas faktas – mes nevertiname savo valstybės, kaip galinčios Europai kažką duoti. Pamiršę kultūrą, tikėjimą ir savitumą vertybine panacėja pradėjome laikyti individualizmą, visas gyvenimo sritis diktuojantį ekonomizmą ir pažangią sekuliarizaciją. Aleksis Tokvilis dar XIX amžiuje įžvalgiai prognozavo, kad savotiškoje demokratijos atmainoje žmogaus nesudominsi, jei kalbėsi ne apie jį patį. Asmuo neturi laiko spręsti esminių problemų, nes yra užsiėmęs antraeiliais klausimais. Cituojant autorių: „Kiekvienas jų, užsidaręs savo kiaute, yra sakytum svetimas visų kitų likimui; visą žmoniją, kaip jam regis, sudaro jo vaikai ir artimi draugai; visi kiti bendrapiliečiai yra šalia, bet jis jų nepastebi“. Toks individualizmas nesuderinamas su Respublikos, kaip pirmiausiai „viešojo reikalo“, sąvoka. Nyksta politika kaip tokia, o valstybės valdymas tampa vadyba, skirta elementariausiems poreikiams tenkinti.

Ne ką mažiau įsigalėjęs ekonomizmas. Kapitalizmas yra reikšminga demokratijos dalis, bet šiandien kapitalo didinimas yra tapęs vieninteliu tikslu, nors ir iracionaliu, kadangi svarbesniu net už pačią laimę. Derybos yra svarbios tik tiek, kiek tarnauja šiam tikslui tenkinti. Todėl nėra vertybės pačios iš savęs, iš to seka vartojimas, seniai paverstas nebe būtinų daiktų įsigijimu, o žmogaus saviraiškos teise. Pasitelkiant psichologiją esame įtikinami, kad neįsigiję vieno ar kito daikto nebūsime pilnaverčiai žmonės. Valstybė yra taip įsukta į sūkurį, pavadintą BVP, kad kitoms misijoms dažnai nebelieka laiko. Ar ne todėl septyni iš dešimtiems lietuvių naujausioje apklausoje teigia, jog rinktųsi ekonominę gerovę, o ne nepriklausomybę? Tačiau juk 1989 m.  sovietinį BVP lygį pasiekėme tik 2006-aisiais, tai kam apskritai reikėjo tos nepriklausomybės? Ar tai nepažeminimas visų tų, kurie kovojo už Lietuvos laisvę?

Europa atsisako ir savo istorinio pamato – krikščionybei neatsirado vietos nei Europos Sąjungos sutartyje, nei Europos Sąjungos Konstitucijoje, nei Lisabonos sutartyje. O juk neveltui dešimtūkstantinė minia tą sausį prie Parlamentaro rūmų giedojo „Marija Marija“. Popiežius Jonas Paulius II rašė, kad „Dievo – Žmogaus, mirusio ir prisikėlusio, nori atsikratyti „apšviestoji“ europietiška mintis, įsipareigojusi išbraukti Jį iš žemyno istorijos. Tai yra įpareigojimas, kuriam nemažai šiandienos mąstytojų ir politikų išlieka nepaprastai ištikimi.“ Bet toks išlaisvinimas iš moralinių standartų verčia ieškoti naujų stabų, pamirštus dekalogą. Tais stabais tampa žvaigždės, kurioms tenka nepakeliama našta ne tik linksminti, bet ir būti žmogaus etalonu. Sakau tai toli gražu ne visažinio tonu. Pats esu ne ką mažiau veikiamas šių procesų, kurie iškiliems mąstytojams kelia asociacijas su žlungančia Romos imperija. Bet žmonių  sąžinė jaučia maudulį bei nevalingai blaškosi ieškodama savosios tapatybės. Jos svarbą akcentavo bei skirtį tarp šovinistinio nacionalizmo ir patriotiškumo labai aiškiai nubrėžė J. Paulius II, teigęs: „Pagrindinis pavojus Rytų Europai yra savosios tapatybės išblukimas. Reikia vengti, kad ši nepakeičiama tautos funkcija išsigimtų į nacionalizmą. Nacionalizmą apibūdina tik savosios tautos gėrio atpažinimas ir jo siekis, visiškai neatsižvelgiant į kitų tautų teises. O patriotiškumas, kaip ir meilė Tėvynei, pripažįsta tokias pačias kaip ir savajai tautai kitų tautų teises, ir todėl tai sveikos socialinės meilės kelias.“

Tačiau ne viskas juoda ir niūru. Savo akimis kasdien matau bendraamžius, kurie yra pasiryžę dirbti savo šaliai. Priešingai nei dažnai teigiama, ne visi gabiausieji emigravo ir atidavė savo protus užsieniui. Viliuosi, kad kartu su jais įgyvendinsime Abraomo Linkolno žodžius. Ne tik didžiuosimės vieta kurioje gyvename, tačiau savo darbais paversime ir būsime verti jos pasididžiavimo. Tad visi, kurie krito vardan Lietuvos, pirmiausia išsaugojo tai, kas buvo svarbu ištisoms kartoms. Esame įpareigoti branginti valstybės pamatus ir dirbant gimtinėje kurti jos ateitį. Lietuva išliks, jeigu tuo tikėsime mes patys. Juk kiekviena karta laisvę ir nepriklausomybę turi iškovoti pati. O viltį įkvepia Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Kiek rovė – neišrovė. Kiek skynė – nenuskynė. Todėl, kad tu – šventovė. Todėl, kad tu – Tėvynė“.