E. Sabutis. Į elektros ir dujų kainų nustatymą Vyriausybė negali kištis. Bet ar tikrai taip?

Nuo liepos 1 dienos daugeliui gyventojų sąskaitos už elektrą ir dujas išaugs. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) sprendimu, dujų kaina kils iki 50 proc.

Kylančias kainas ypač pajus gyventojai, kurie dujas vartoja ne tik maistui gaminti, bet ir būstui šildyti. Nuo liepos brangsta ne tik dujos, bet ir elektros energija. To paties VERT sprendimu, visuomeninio elektros tiekimo kaina nuo liepos pabrangs apie 8 proc.

Šį beprecedentį kainų šuolį VERT motyvuoja brangstančiomis žaliavomis pasaulinėje rinkoje, tačiau energetikos žinovai pripažino, kad toks didėjimas yra itin netikėtas net jiems.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl nieko nesiima Vyriausybė. Matome, kad premjerė su ministrų kabinetu nešaukė nė vieno pasitarimo ar posėdžio, kad svarstytų priemones dėl energetikos kainų didėjimo stabdymo.

Vietoj to pareiškė, kad kainų augimas nuo Vyriausybės nepriklauso, ir Vyriausybė į tą procesą nesikiša.

Bet ar tikrai taip?

Jau kurį laiką žinodama ir matydama žaliavų rinkoje kintančius procesus, Vyriausybė, mano manymu, turėjo imtis laikinų veiksmų, kurie bent kiek būtų leidę amortizuoti kainų didėjimą.

Suprantama, kad žaliavų kainų augimas tarptautinėse rinkose, lemiantis ir kainų augimą galutiniams vartotojams, Vyriausybei nepavaldus. Tačiau valstybė gali daryti įtaką reguliuojamai kainos daliai.

Kodėl Ingrida Šimonytė to nepasako garsiai? Ar nebūtų geriau Vyriausybės vadovei pareikšti, kad galimybės sumažinti elektros ir dujų kainų augimą iš esmės išsemtos ir kad iki šiol priimti institucijų sprendimai jau leido bent kiek sumažinti energijos brangimą.

Vietoje to matome, sakyčiau, cinišką premjerės požiūrį – į elektros ir dujų kainų nustatymą Vyriausybė nesikiš.

Jau dabar galime pasakyti, kad nei premjerė, nei Energetikos ministerija faktiškai nepadarė nieko, kas priklauso nuo jų, kad reguliuojama kainos dalis nedidėtų.

Pirmiausia turime suprasti ir suvokti, kas nepadaryta šioje srityje. Matome, kad Vyriausybė nesiėmė tam tikrų veiksmų, kurie leistų pristabdyti kainų didėjimą.

Nė žodžiu neužsimenama nei apie įmonių pelningumo peržiūrą, nei su strateginių rezervų laikino kaupimo atsisakymu, nei su viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) dar palankesniu reglamentavimu.

Šioje vietoje reikėtų sustoti. Matome, kad Vyriausybė savo rankose visgi turi tam tikrų galimybių.

Neseniai Socialdemokratų frakcija dėl elektros ir dujų kainų buvo išsikvietusi VERT vadovą Renatą Pocių. Susitikime VERT pirmininko aiškiai paklausiau, ar Vyriausybėje buvo bent kartą tartasi, ar galvota, kokias priemones valdžia galėtų taikyti tam, kad neleistų elektros ir dujų kainoms taip drastiškai didėti.

Tikėjausi lakoniško atsakymo – taip arba ne. Deja, neišgirdau nei to, nei to. VERT pirmininkas išsisuko ir bandė atsakymą apipinti įvairiomis šalutinėmis temomis. Tarsi tyliai ir nenorom patvirtino, kad Vyriausybė galimai nesiėmė nė vieno iš išvardytų veiksmų.

Bet kai ką pasakė tiksliai – dabartinė teisinė bazė yra netobula ir ji turėtų būtų taisoma. Jo teigimu, tiek VERT, tiek Energetikos ministerija žada įstatymų projektų paketą, leisiantį ateityje išvengti padėties, kuri susiklostė šiuo metu.

Pataisomis būtų siekiama panaudoti dalį valstybinių įmonių grynojo pelno, siekiant subsidijuoti elektros energijos ar dujų kainų padidėjimą galutiniams vartotojams.

Lieka tikėtis, kad taip ir įvyks. Gaila, kad šio veiksmo Vyriausybė negalėjo padaryti dar prieš šį brangimą.

Bet grįžkime prie įmonių pelningumo klausimo. Verta prisiminti, kad praktiškai monopolinę padėtį užimanti AB „Ignitis grupė“ pelnas 2020 m. augo beveik tris kartus iki 170 mln. eurų, jos padalinių AB „ESO“, kuri prekiauja dujomis, grynasis pelnas pernai siekė 69,5 mln. eurų, t. y. 102,5 proc. daugiau nei 2019 m., o elektros perdavimo sistemos operatorės AB „Litgrid“ pelnas 2020 m. augo 8,9 karto iki 26,6 mln. eurų.

Nenoriu net minėti, kad šių valstybinių įmonių vadovų atlyginimų pastovioji dalis prilygsta, o su kintamąja dalimi gerokai viršija aukščiausių valstybės pareigūnų algas.

Savo ruožtu, šios valstybinės įmonės neturėtų piktnaudžiauti padėtimi rinkoje ir didinti pelnus, vien padidindamos kainas vartotojams, nes toks staigus ir didelis elektros energijos bei dujų kainų šuolis smogs verslui ir brangins gaminių bei paslaugų kainas. Toks procesas yra ypač pavojingas didėjančios infliacijos fone.

Manau, kad valstybinės monopolinę padėtį užimančios įmonės negali būti tik pelno siekiančios įmonės, nes teikia prekes bei paslaugas, kurios turi ir socialinę reikšmę.

Pakartodamas ir kitus veiksmus – strateginių rezervų laikino kaupimo atsisakymas ir VIAPo palankesnis reglamentavimas, – kuriais būtų galima suvaldyti energijos brangimą vartotojams, keliu klausimą, ar tikrai nebuvo galima bent kiek pasiruošti, nes už Vyriausybės neveiklumą turės mokėti galutiniai vartotojai, o labiausiai nukentės mažiausias ir vidutines pajamas gaunantys gyventojai.