S. Birgelis. Apie senų laikų lietuvių emigraciją. Dabar, prieš 100 ir daugiau metų (I)

Per pastaruosius 30 metų iš Lietuvos išvyko 1 052 241 žmogus. Lietuvos gyventojų kaita priklausė nuo istorijos vingių bei politinės padėties. Pasižiūrėkime, kaip kito Lietuvos gyventojų skaičius per pastaruosius 120 metų.

Metai – tūkst. gyventojų:

1897 – 2750;
1940 – 2925;
1951 – 2561;
1973 – 3234;
1989 – 3690;
2011 – 3054;
2020 – 2794.

Ši statistika iškalbinga. Noriu tik pastebėti, kad šiuo metu Lietuvoje yra tiek pat gyventojų, kiek jų buvo prieš 120 metų.

Per pastaruosius 30 metų Lietuvos gyventojų migracijos balansas buvo neigiamas. Dabar jau stebime tam tikrą lūžį: smarkiai pradėjo augti imigrantų skaičius. Emigracija mažėja jau ketverius metus iš eilės.

Istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum“ XII tome, 1 dalyje, yra skelbiamas įdomus Gintaro Lučinsko straipsnis[1] apie lietuvių ekonominę emigraciją 1868–1914 metais. Remdamasis jo autoriaus įžvalgomis pasistengsiu aptarti to laikmečio lietuvių emigraciją į JAV.

Tuo metu žmonės išvykdavo iš Lietuvos dėl ekonominių arba politinių priežasčių. Atvykstančių į Ameriką buvo tiek daug, kad 1899 m. JAV imigracijos statistikoje lietuviai buvo įrašyti kaip atskira tautybė.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje į JAV persikėlė apie ketvirtadalis mūsų tautos.

Kokios buvo lietuvių emigravimo priežastys? Žinia, visų pirma ekonominės. 1906 m. Rusijoje juodadarbis per mėnesį, dirbdamas 25 darbo dienas, gaudavo nuo 10 iki 25 rublių, o JAV, dirbdamas 56 val. per savaitę, uždirbdavo 71 rublį. Svarbu buvo ir tai, kad užsienyje jie galėjo gauti darbo, kurio Lietuvoje nebuvo.

Taigi, žmonės vykdavo į JAV užsidirbti. Susitaupę pinigų sugrįždavo Lietuvon, išmokėdavo skolas, nusipirkdavo daugiau žemės, pasistatydavo namus.

Stiprėjant lietuvių tautiniam sąjūdžiui, žmonės pradėjo vykti į JAV ir dėl politinių motyvų, vengdami caro valdžios persekiojimų ir represijų. Kiti pasirinkdavo emigraciją nes manė, kad Amerikoje galėsią būti naudingi lietuvių kultūriniam ir tautiniam judėjimui.

Nemažai jaunimo emigruodavo vengdami karinės prievolės carinės Rusijos kariuomenėje. Dėl šios priežasties masiškai emigravo miestų ir miestelių jaunimas, daugiausia žydai. Antai 1869–1871 m. Suvalkų gubernijoje į karinę tarnybą neatvyko 1 371 šaukiamasis asmuo.

1884 m. Jonas Šliūpas, kartu su jaunais emigrantais plaukęs laivu „Polinezija“ į JAV, apie savo bendrakeleivius rašė:

„Jauniejie norėjo pasigelbėti nuo kariaunos ir sakė, kad naujasis rėdas, kur kiekvienas turi eiti į kariauną, esąs visai neteisingas, tiktai tie teturį atlikti tą mūsų žmonių neapkenčiamą darbą, kurie žemes valdo; kam gi reikia varginti tą bežemininką ar beturtį žmogų.

Kiti gi ėjo į svietą dėl to, kad namieje nepelnė gana duonos, o turėjo didelius mokesčius mokėti, tikėdamiesi, jog ras truputį geresnę žemę ir vairesnį rėdą; vėl kiti sakėsi davę didokus vekselius, o skolytojui laiku skolą negalį grąžinti, taigi einą, kad svetur užpelnytų anuos paskolytus pinigus.“

Į JAV emigravo ne tik neturtingi ar bežemiai valstiečiai ar žemės ūkio darbininkai, bet ir vidutinių ūkininkų vaikai. Pastarųjų materialinė padėtis buvo geresnė, todėl jie nusiveždavo į JAV ir pinigų įsikurti.

Uždarbiauti į JAV buvo vykstama neretai ne po vieną kartą. JAV statistikoje nustatyta, kad 1899–1915 m. antrą kartą į JAV emigravo 23 500 lietuvių. Daugiausia jų buvo 1908–1914 m.

Masinės emigracijos pradžia laikytini 1868 m. To laikmečio išeivių vargus kelionėje aprašė jos dalyvis Jonas Bapkauckas:

Išvažiavome mes iš Hamburgo 11 d. gruodžio 1868 m. Laivas, kuriuo plaukėme, vadinosi James Foster. Lietuvių buvo ant laivo viso 7; iš jų keturi katalikai ir trys lietuviai protestonai – du isz Marijampolės, o vienas nuo Vištyčio. Žydų isz Marijampolės, Vilkaviškio, Krosnos ir kitų Lietuvos miestelių važiavo su mumis 20.

Važiavome per jūres lygiai tris mėnesius. Maistą ant laivo dalino mums tik vieną kart ant dienos, kiekvienas gavo: septynis cukorius, apvalius nuo 6 iki 7 colių pločio, šmotelį blogos mėsos, dvi žalias bulves, žiupsnelį ryžių, kaip po puskvortę avižinių miltų ir po pusantros kvortos vandenio. Virtis valgį turėjome patys. Taip buvo pradžioj, paskui negavome ir to.

Parėjo taip, kad, trečiam mėnesiui beeinant, žmonės ant laivo pradėjo mirti; buvo dienos, kad po kelis ant sykio numarinome. Isz lietuvių, nors keletas sunkiai sirgo, vienog nenumirė nė vienas.“

(Bus daugiau)

Parengta pagal Gintaro Lučinsko straipsnį „Amerika pirtyje“ arba lietuvių ekonominė emigracija 1868–1914 metais“, „Terra Jatwezenorum“ XII t., 1 d.

[1] „Amerika pirtyje“ arba lietuvių ekonominė emigracija 1868–1914 metais“.