J. Survilaitė. Liūdnos žinios iš baltistikos pasaulio

Sausio 23 d. netekome Berno universiteto profesoriaus ilgamečio Slavistikos/baltistikos katedros vedėjo Jano Peterio Locherio (1934-2021) (Jan Peter Locher).  Profesorius nuėjo ilgą reikšmingą ir produktyvų filologo/kalbotyrininko mokslininko kelią, o jo įnašas į lyginamosios slavų-germanų-baltų kalbotyros tyrinėjimo mokslus – šiandien neįkainuojamas.

J. P. Locheris gimė 1934 m. Šveicarijoje prahietės čekės ir berniečio šveicaro šeimoje. Nuo mažumės tobulai išmoko abi tėvų gimtąsias: čekų ir vokiečių kalbas. Baigęs Berno universitetą, profesoriaudamas  Nauchatelio ir Berno universitetuose, J.P. Locheris parengė daug slavistikos-baltistikos specialistų. Pedagoginį darbą derindamas su moksliniu, profesorius artimai bendravo su žymiais tos srities pasaulio mokslininkais.

Savo  studijose JAV, Filadelfijoje, pas prof. Antaną Salį ir prof. Alfredą Eriką Seną, Lundepą prof. Veltą Rūkę-Draviną (Velta Rūķe-Draviņa), Stoholme – pas prof. Večeslavą Vsevlodavičių Ivanovą, Vilniuje pas prof. Jurgį  Lebedį gilino ir plėtė savo mokslinių žinių akiratį ir kokybę.

Jis buvo daugelio pasaulinių kalbininkų simpoziumų ir konferencijų (Niujorko, Paryžiaus, Londono, Varšuvos, Prahos, Frankfurto) lektoriumi Ir organizatoriumi.

Lietuviams kalbininkams žinomas kaip senosios lietuvių raštijos: Bretkūno, Kuršaičio, Daukanto, Daukšos kalbos ir kūrybos tyrinėtojas, senosios bei dabartinės lietuvių literatūros žinovas ir populiarintojas Vakaruose.

Gerai žinodamas ir brangindamas Lietuvos istoriją, Profesorius sakydavo: seną ir unikalią savo istoriją turinti Europos šiaurės rytų  šalis – Lietuva turi savo istorija didžiuotis, kurti išskirtinę literatūrą ir teisėtai stovėti priešakinėse pasaulinės literatūros gretose. 

Lietuvos literatūros istorijoje jis sakėsi randantis visas politines žmogaus likimus sulaužusias temas: partizaninę, kalinių, tremtinių, okupuotų ir nuo okupacijos prievarta pasitraukusių skaudžiausias pavergtos tautos piliečių temas. Atrodo, kad dar ko nors daugiau ieškoti Lietuvos rašytojams jau nėra ir jokio reikalo. Tik rašykite ir stebinkite pasaulį tuo, ką turite savo istorijoje!

Man asmeniškai su Profesoriumi teko bendradarbiauti tris dešimtmečius, o ypač, kai senosios išeivijos kartos buvau išrinkta Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) valdybos pirmininke. Bendruomenėje pravedėme daug reikšmingų renginių, organizavome, kad į Berno ir Ciuricho universitetus su Vakarų studentų auditorija galėtų susitikti Lietuvoje mylimi  ir gerbiami rašytojai.

Iš Sigito Gedos prisiminimų

Atgimus Lietuvai, prof. J. P. Locheris 1999 m. žiemos semestro paskaitoms, suformulavo paskaitų ciklą tema „Europa lietuvių literatūros požiūriu“ ir pasikvietė rašytoją Sigitą Gedą, kurio pragyvenimu ir buitimi porą mėnesių rūpinomės visa Bendruomenės valdyba.

Puikias gyvenimo ir kūrybos sąlygas poetui padovanojo pats ŠLB pirmininkas dr. Vaclovas Dargužas. Tuo metu Šveicarijos visuomenė jau žinojo apie „naują“ žemėlapyje atsiradusią šalį – LIETUVĄ,  reikėjo tik šiek tiek pažinti jos unikalią kultūrą, – ką senoji karta iki mirties laikė prioritetu. S. Geda irgi turėjo tokį tikslą, nors vilties, kad ką nors ypatingo nuveiks buvo nedaug: Bijojau, kad ir paskaitos Berno universiteto studentams furoro nesukels… –abejojo.

Savo laiške, man rengiant knygos  „Lietuvos rašytojų takais Šveicarijoje“ skyrių „Po 1990-jų metų”, 2008-09-09 d. laiške, siųstame man į Ciurichą, poetas rašė: … buvau VU (1966) penktakursis, kai  žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“) pasirodė mano poema apie kunigą ir poetą Antaną Drazdauską -žmonių pramintą Strazdeliu,- „Strazdas“.

Tada iš savo profesorius Jurgio Lebedžio savo „globėjo ir užtarėjo“ išgirdau, kad šiuo mano kūriniu susidomėjo Berno universiteto dėstytojas slavistas ir baltistas Janas Peteris Locheris. Po daugel metų, jau tada, kai Lietuva buvo nepriklausoma, sulaukiau profesoriaus skambučio…

Turiu prisipažinti, nei Maironiškos, nei tos, kurią vėliau apdainavo Balys Sruoga ir Salomėja Nėris, Šveicarijos jau neradau…

Taigi nuo romantikų ir neoromantikų pavaizduotos Šveicarijos mano sąmonė „persiorientavo“ į kasdienišką žmonių ir darbų šalį… Atgautoji mūsų nepriklausomybė suteikė laimės įsileisti ir prigydyti savo širdyje bei mintyse platų Europos žemėlapį.

…Mano pirmoji paskaita? Dievai žino! Kalbėjau daug… Žinojau, kad lituanistų grupei nedidelį kursą iš lietuvių prozos skaito prof. Locheris. Pavyzdžiui, iš Juozo Apučio ir Ričardo Gavelio prozos, Justino Marcinkevičiaus ir A. Kalanavičiaus poezijos.

Aš pasirinkau Maironį, Kuosą-Aleksandriškį, Juozą Baltušį, Joną Meką ir Juditą Vaičiūnaitę… Ant kokio siūlo suvėriau šiuos karolius? Ne man spręsti. Koks nors „labai gerai“ ar „labai įdomu“ tokiais atvejais ir iš mandagumo pasakomas…

Artimiau bendraujant, prof. Locheris apie 1966 m. S. Gedos kūrinį „Strazdas“ visada atsiliepdavo, kaip apie genialios idėjos ir drąsos sovietinio režimo metais nupieštos neeilinės Lietuvos kunigo poeto asmenybės genialų kūrinį, kuris negalėjo nesusilaukti teigiamo atgarsio ir įvertinimo Vakarų Europoje, neutralios Šveicarijos sostinės universitete.

1995 m. profesoriaus Locherio studentas šveicaras Kristofas Ciurcheris (Christoph Zürcher) (gim. 1964) Berno universitete apgynė vokiečių kalba parašytą disertaciją „Lietuvių avangardo pavasaris“, kurioje išnagrinėjo lietuvių avangardo, 1928 m. susibūrusio į  keturvėjininkų sąjūdį, poeziją, analizės objektu pasirinkdamas poetus: Kazį Binkį, Juozą Žengę-Žlabį ir Juozą Tysliavą. Pasiteiravus, kodėl profesorius savo studentui pasiūlė pasirinkti lietuvių-keturvėjininkų kūrybinę idėją, juk įsigyventi į svetimą kalbą ir kultūrą nėra lengva, profesorius visada maloniai paaiškindavo:

Monografijos apie šių keturvėjininkų kūrybos analizę net ir su padidinamuoju stiklu ieškodamas, nerasi nei Europoje, nei Amerikoje, nepaisant ten įsikūrusios stipriausios lietuvių egzilio diasporos, nebus ir bent jau artimiausiu metu apeita kritikų, vertinančių šio šimtmečio lietuvių literatūrą. Taip vertinti monografiją  mus įgalina  šie jos bruožai: įvedant skaitytoją į naują aplinką būtina, o monografijoje ir pateikta išsami kultūrologinės ir politinės situacijos analizė, pasižyminti Ciurcherio imanentinio tyrinėjimo kokybe per jų kitinių diskursus.

Ziurcherio veikalas aiškiai atskleidžia, kaip intensyviai „Keturių vėjų“ atstovų poetine patirtimi pasinaudojo septintojo, aštuntojo ir netgi devintojo dešimtmečių lietuvių literatūra: su neslepiama nuostata konstatuojame, kad tai geriausių jos atstovų kūrinių forma.

„Lietuviško avangardo pavasaris“ monografija 1998 m. buvo išversta į lietuvių kalbą. Tuo pasirūpino Lietuvos Literatūros ir tautosakos institutas, o man su senąja karta teko garbė Berne rengti knygos pristatymą ŠLB nariams ir šveicarų visuomenei, dalyvaujant K. Ciurcheriui ir prof. Locheriui.

 Autorius K. Ciucheris kalbėjo:

Kai aš 1991-ųjų vasarą, prieš pat rugpjūčio pučą, atvykau į Vilnių, tada Vakarų Europoje buvo mažai žmonių, kurie būtų domėjęsi Baltijos šalimis… Šveicarui tyrinėti lietuvių avangardą reiškia kartu pasinerti į svetimą aplinką, ją suprasti ir sugebėti priprasti prie svetimo požiūrio į pasaulį… Skamba patraukliai, tačiau kartu – ir provokuojančiai…

2004 m. rudenį profesorius paprašė manęs, (tada buvau ŠLB valdybos pirmininkė), surasti butą ir pagloboti iš Lietuvos į Ciuricho universitetą žiemos sesijai atvykstančią Vilniaus Riomerio universiteto docentę dr. Laimą Stonieną, turinčiai užsienio kalbų dėstymo metodikos daktaro laipsnį, apsigintą Maskvos Užsienio kalbų institute, tema: „Gramatikos minimumas studijuojantiems vokiečių kalbą, kaip specialybę. Pradinis etapas”.

Dr. L. Stonienė pateikė pluoštelį gyvų prisiminimų

…Vokiečių kalbos mokytojams ir vadovėlių sudarytojams svarbu žinoti, kokią mokomąją medžiagą pateikti mokiniui pirmiausia, kad vėliau koncentriškai ji būtų papildoma ir lengviau įsisavinama.

Tai dažniausiai kalboje vartojama leksika ir gramatiniai reiškiniai. Aš domėjausi, kaip dažnuminis principas veikia sintaksėje, kaip, vertinant pagal dažnuminį kriterijų, reitinguojasi sakinių modeliai.

Mano tikslas buvo atrinkti pačius populiariausius, kad galima būtų juos pateikti mokiniui pačioje mokymo pradžioje. Prof . Locherį kaip tik  patraukė mano disertacijos tema, nes sintaksėje tokie tyrimai dar nebuvo daryti..

Prieš atvykstant dėstyti  universitete lietuvių filologams, su Profesoriumi susirašinėjome. Nustebino Profesoriaus suinteresuotumas: kai jis Lietuvos Aukštojo mokslo ministerijos paprašė atsiųsti dėstytoją, kurio lietuvių kalba būtų gimtoji.

Profesorius  ruošėsi išeiti į pensiją, o Berno universitetas, pasikeitus rektoriui, išvis atsisakė lietuvių ir rusų kalbų. Profesorius surado man vietą (tiesa, tik vienam semestrui) Ciuricho universitete Senųjų kalbų katedroje, kurios vadovas tada buvo prof. dr. George Dunkel, ir pats dėstė lietuvių kalbą, jos išmokęs JAV pas prof. A. Salį, kuo labai didžiavosi.

Prof. Locherio kvietimu lankiausi Berne, jo privačiuose namuose, kur darbo kambaryje knygos krūvomis gulėjo ant grindų, o jis pats sudarė  keistoko ir gan sunkaus charakterio žmogaus įspūdį.

Daug kalbėjome (vokiškai, nors jis puikiai kalbėjo lietuviškai), pasakojo apie draugus Lietuvoje, sakėsi mylįs Lietuvą ir kone kasmet į ją nuskrenda. Apie Lietuvą žinojo tiek daug, kad gėdijausi tiek mažai pažįstanti savo kraštą. Puikiai  išmanė Lietuvos istoriją ir geografiją, nepaprastai gyrė lietuvių literatūrą. Širdis tirpo iš pasididžiavimo, kai jis tvirtino lietuvių rašytojus esant stipriausius Europoje.

2005m. kartu dalyvavome  konferencijoje  Ciuricho universitete, kur daug pranešimų darė slavistai. Pabaigoje įstojo kalbėti prof.Locheris ir… visus nustelbė savo erudicija. Jis atmintinai citavo Latvijos aukštųjų ir vidurinių mokyklų programas!… Stebino, kad  čekų kilmės šveicaras perprato rytų Europos mokymo sistemas geriau, nei pranešimus darę tų šalių aukštųjų mokyklų atstovai.

Kadangi studijuojantiems senąsias kalbas (ir ne tik(?) lietuvių kalbą kaip discipliną dėstė pats prof. G. Dunkel, man teko tik fakultatyvios kalbos pratybos norintiems. Tarp jų buvo du studentai labai besigilinantys į archaiškas kalbas, kiti – ko gero iš pragmatiškesnių sumetimų, vieno  doktoranto draugė buvo lietuvaitė… 

Pamažu grupė mažėjo, entuziazmas mokytis tokios sunkios kalbos blėso, bet semestrą užbaigėme nesubyrėję ir atšventėme pabaigtuves studentų bendrabutyje vaišindamiesi lietuviškais balandėliais…

2007 metų lapkričio mėnesį prof. Locherio studentas Markusas Roduneris (Markus Roduner) (gim. 1967), vedęs lietuvę ir pasilikęs gyventi Lietuvoje, Šiauliuose surengė „Europos literatūros dienas. Prozos rudenį.“ Abu su Profesoriumi toje iškilmingoje šventėje buvome pakviesti dalyvauti. Tų metų pavasarį  leidykla „Tyto alba“ išleido mano romaną „Vila „Edelveisas“, labai sudominusį ir skaitytojus ir literatūros kritikus.

Visą kelią Profesorius kalbėjo apie mano naująjį romaną, kurį jau buvo su džiaugsmu perskaitęs. Tai nepaprastai jaudinanti senatvės išgyvenimų tema mūsų modernėjančiame pasaulyje, kurios negalime apeiti,– sakė jis.

Profesoriaus nuomonė nebuvo pasikeitusi ir po 13 metų, kai nacionalinės premijos laureatas režisierius A. Puipa  mano kūrybos motyvais sukūrė vaizdingą pilnametražinį meninį filmą „Edeno sodas“.

Didžiojo pasaulio Baltisto profesoriaus Jano Peterio Locherio atminimas amžinai liks gyvas, visų Jį pažinusių širdyse.