Nuo šių metų sausio pirkėjai elektronikos ir prietaisų parduotuvėse visoje Prancūzijoje ant kai kurių gaminių mato naujas spalvotas etiketes, rodančias, kaip lengvai turėtų būti suremontuotas gaminys. Remonto indeksas (RI), pirmasis tokio pobūdžio rodiklis visame pasaulyje, įvestas siekiant pailginti gaminio tarnavimo laiką ir sumažinti atliekų poveikį aplinkai. Maža to, Prancūzija siekia, kad Europa pasektų jos pavyzdžiu ir įvestų Europos RI.
Prancūzijos RI yra pernai priimto kovos su atliekomis įstatymo, kuriuo siekiama paskatinti pirkėjus rinktis ilgiau veikiančius gaminius ir taip sumažinti vartotojų atliekas, dalis. Šis RI praneša pirkėjams apie galimybę prailginti jų įgyjamų gaminių galiojimo laiką, skatina rinktis lengviau pataisomus gaminius ir pagaliau juos taisyti, o ne pirkti naujus.
Prancūzijos aplinkos ministerija tikisi, kad ši priemonė padės išvengti ankstyvo elektronikos gaminių šalinimo ir išsaugoti jų gamybai naudojamus gamtos išteklius. RI siekiama sukurti ir konkurenciją tarp gamintojų, kad jie, kurdami gaminius, atsižvelgtų į aplinką ir pagaliau pirkėjų kišenę.
Manoma, kad šis RI sumažins atsarginių dalių kainą, nes jos vis dar yra per brangios. Pavyzdžiui, 2016 metais Prancūzijos aplinkos agentūros „Ademe“ atliktas tyrimas, kaip rašo tinklalapis www.rfi.fr, parodė, kad pirkėjai daug rečiau moka už remontą, jei jo kaina yra didesnė nei 30 proc. gaminio vertės.
„Prancūzijos pavyzdys – įkvepiantis ir parodo, kuria kryptimi turėtų judėti ir kitos Europos Sąjungos šalys. Verta paminėti, kad Europos Komisija (EK) žingsnių, kaip užtikrinti, kad buitinė elektros ir elektroninė įranga tarnautų ilgiau ir būtų galimybė ją lengviau pataisyti, ėmėsi jau prieš keletą metų. Tačiau, kaip rodo Prancūzijos sumanymas, turėtume kuo aktyviau imtis žiedinės ekonomikos įgyvendinimo, nes atliekų kiekis pasaulyje tik didėja ir daro didelę įtaką klimato kaitos pokyčiams“, – sako Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos (EGIO), Gamintojų ir importuotojų asociacijos (GIA) vadovė Asta Pakštaitė-Marcinkienė.
2019 metų rudenį EK nustatė buitinės elektronikos gamintojams tokius mažiausius reikalavimus: įrangos gamintojas turi užtikrinti atsarginių dalių tiekimą bent 15 metų, o atsarginės dalys turėtų būti gaminamos tam tikrą laiką. Pavyzdžiui, gamintojas turi užtikrinti, kad atsarginių dalių bus galima įsigyti praėjus mažiausiai 7 metams nuo šaldytuvo pirkimo, 10 metų – skalbyklių ir indaplovių.
Taip pat reikalaujama, kad buitinė elektronikos įranga būtų gaminama taip, kad jai sugedus nesudėtingas detales būtų galima pakeisti turint įprastinius įrankius. Remonto meistrams turėtų būti lengvai prieinamos žinios, kaip pašalinti vieną ar kitą gedimą. Tikimasi, kad tokie reikalavimai gamintojams sutaupys išteklių (elektros energijos ir vandens) ir prisidės prie klimato kaitos bei taršos mažinimo.
Vertinama elektronika
Kol kas Prancūzijos RI taikomas išmaniesiems telefonams, nešiojamiesiems kompiuteriams, televizoriams, skalbimo mašinoms ir vejapjovėms, nors gaminių įvairovė turėtų plėstis.
Remonto vertinimo balas nuo 0 iki 10 apskaičiuojamas remiantis penkiais bruožais: paprastas gaminio išmontavimas, galimybė gauti žinias apie remontą, atsarginių dalių prieinamumas, atsarginių dalių kaina ir panašumas remontuojant skirtingus gaminius.
Nors iki 2022 metų gamintojams nebus skiriamos baudos už reikalavimų nesilaikymą, daugelis prekių ženklų jau suteikia gaminiams balus, o kai kurie ankstyvi rezultatai rodo, kad įmonės atsižvelgė įreikalavimus kurdami naujus modelius.
Laikraštis „Le Monde“ rašo, kad iki 2020 metų „Samsung“ mobilaus telefono „Galaxy S“ remonto vertinimas buvo 5,7 balo, o 2021 metais – 8,2 balo, be to, gamintojas pasiūlė remonto vadovą internetu.
Tačiau remonto vertinimas nėra nepriekaištingas, nes gamintojai patys apskaičiuoja remonto balą ir, nors tai daro pagal griežtus nurodymus bei aiškiai apibrėžtus bruožus, atsiranda įvairių problemų. Pavyzdžiui, gamintojas gali aiškinti apie greitą atsarginių dalių tiekimą, tačiau vartotojai tikrovėje nežino, ar atsarginių dalių reikės laukti dieną, dvi savaites ar tris mėnesius. Ir tai yra tik vienas iš pavyzdžių.
Beje, 2024 metais Prancūzija žada įvesti patvarumo indeksą, kuris praneštų pirkėjams, kiek laiko gaminiai turėtų tarnauti.
Elektros ir elektroniniai prietaisai yra vienas sparčiausiai augančių atliekų srautų pasaulyje. Juose yra retų mineralų ir tauriųjų metalų bei aplinkai pavojingų medžiagų. Mažesniuose elektronikos gaminiuose, kaip telefonai, kompiuteriai, laikrodžiai ir pan. yra įmontuotos nešiojamosios baterijos ir akumuliatoriai, kuriuos taip pat būtina atsakingai rūšiuoti ir perdirbti.
Gyventojai, kur ir kokiomis sąlygomis gali pristatyti senus elektroninius gaminius bei kitas atliekas, žinias gali rasti jiems skirtoje internetinėje svetainėje www.atliekos.lt.
Bent jau tiek. Tai pirmas, bet nepakankamas žingsnis, nes niekaip neskatina gamintojo rūpintis savo gaminių tvarumu, atsakomybe už tai – netrinkančios gaminio veiklos trukmės garantija, garantiniu nemokamu remontu, privalomai su preke komplektuojamomis pakaitinėmis dalimis.
Kol to nebus, gamintojas broku labiau nei kokybe suinteresuotas. Kontrolės tarnybos pro akis praleidžia, kad gaminyje būtinai įkišta dalis, pagaminta iš neleistinų medžiagų, kuri nebus nei remontuojama, nei keičiama, todėl vartotojas dėl mažos detalės bus priverstas visą didžiulį prietaisą ar pan. išmesti ir pirkti naują.
Lietuviai be jokių kodeksų ir lipdukų viską taiso. Ir sutaiso. Prikelia. Be šūkaliojimų visam pasauliui.
Nie zupelnie tak, proszę pana – sutaiso tai, kam nereikia jų nustatyto standarto detalių. Bet labiausiai ir sparčiausiai nusidėvinčių detalių nei su preke nekomplektuoja (o turėtų!), nei garantinės dirbtuvės jų turi, nes garantinės apskritai išnyko. Dabar pagaliau Senukuose tokios atsirado. O anksčiau – kone po poros mėnesių tau sugenda brangus daiktas, ir sužinai, kad jo niekas neremontuoja. O tame daikte detalės, kokios apskritai neturi būti naudojamos, nes jų medžiaga neatlaiko jam skirtų apkrovų. Juk greitai trupėti pradedantis plastikas tokiose detalėse turi būti metalizuojamas (gal yra ir naujesnių technologijų). O juolab pirkėjas neturi apmokėti gamintojo iš netinkamų medžiagų gamintą broką. Nemaisto prekių kokybės tikrintojai ar turi technologijų bei prekių žinovų diplomus? Ak, tokios specialybės aukšt. m-klose neliko?
O avalynė – nežinau tikros odos avalynės kokybės, o štai toji, kur runkeliams skirta – juk jos detalės net nesukirptos taip, kad būtų galima patikimai suklijuoti ar susiūti, kad ilgai tarnautų! Ne kiekviena pora sezoną atlaiko, o „šiaučiai” netaiso. Nors – ir ta, sintetinė būna tvirta, tik didmenininkai tokios neatveža – jų pelnas PC netenkina. Jiems reikia, kad kasmet naujus pirktum. Kažkada pirkau kinų gamybos rudeninius batukus šiandieną nebeegzistuojančioje „Už avalynę mokėk mažiau” – 15 m. be taisymo tarnavo!
Dar reiktų ir kitiems prietaisams. Sudilus barzdaskutės tinkliukui daugiausia išmetama visa barzdaskutė. Norint nusipirkti tinkliuką jo reikia ieškoti ne visada sėkmingai internete iš kur galima būtų parsisiųsti, o jo kaina pagal svorį keletą kartų didesnė už aukso, platinos, urano ar plutonio kainą.
Tai kad jokioms prekėms, jokiems gaminiams išimčių nedaroma. Jie neturi teisės ilgai ir patikimai tarnauti.
Štai, turiu anų laikų latvių gamybos plaukų džiovintuvą – tfu, tfu, tfu – lili šiol burzgia. Ir VEFas vis dar dirba – bet jau pradėjo trupėti rankenėlių plastikiniai antgaliai. Kavamalės anų laikų neseniai kažkas sugedo. Deja, detalių jau neturi nei dirbtuvės, nei laiptinės meistrelis, dar turintis prisirankiojęs anų laikų išmestų prietaisų, aparatūros.