T. Baranauskas. Tolerantiškasis teisės profesorius Justinas nežino, ar neplėštų parduotuvių

Tolerantiškasis Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto profesorius, bardas ir rašytojas Justinas Žilinskas, reklamuodamas naujausią profesionalios Holokausto industrijos darbininkės Rūtos Vanagaitės knygą, štai ėmė ir parašė:

Neretai savęs paklausiu – kur aš būčiau buvęs 1941 m. Ar būčiau gebėjęs atlaikyti visuotinį neapykantos virusą? Ar būčiau ėjęs į buvusių kaimynų namus imti geresnio daikto, nes daug kas taip daro (šituos faktus neblogai būtų prisiminti stebint riaušes JAV, kai plėšiamos parduotuvės – taip, žmonės tokie, civilizacijos luobas – plonas)? Ar būčiau priglaudęs draugą, pažįstamą, jų vaiką ar net svetimą, ar būčiau neišsigandęs, ar būčiau išdrįsęs rizikuoti ne tik savo, bet ir kitų gyvybėmis? Ir galiu pasakyti visiškai atvirai – nežinau. Ir negaliu tikėti nei vienu žmogumi, kuris žino, kaip elgtųsi.

Profesoriaus mintis – gili. Jis suvokia ir įvertina savyje glūdintį principą: jei „daug kas taip daro“, tai, tikėtina, darysiu ir aš! Šiandien „daug kas taip daro“ principas reikalauja būti tolerantišku Sorošo fondo atstovu Lietuvoje. Nes gi „daug kas taip daro“, ir tai darant dideli pinigai vaikšto, o dalis ir taip darantiems nubyra… Jei daug kas pasiima tuos pinigėlius, tai kuo aš blogesnis?

Antras žingsnis – viso to projekcija į 1941-uosius, kai buvo šaudomi žydai. Už žydų naikinimo ideologijos tuo metu stovėjo jėga, valdžia ir pinigai. Lygiai taip pat, kaip šiandien – už „tolerancijos“ įvairiems netradiciniams dalykams ideologijos. Profesorius nebūtų profesorius, jei to nepastebėtų… Todėl jis nežino, kaip tokioje situacijoje elgtųsi. Meinstrymas traukia – kas jau kas, o profesorius Justinas tai žino! O galimybė lengvai praturtėti traukia dvigubai! Profesorius Justinas tai irgi puikiai suvokia iš savo veiklos Sorošo fonde. Tai jei galima lengvai praturtėti, tai kodėl gi ne? Bet profesorių, matyt, kamuoja abejonės… Ar pakankama jėga remia šią ideologiją? Ar pakankamai didelė banda taip elgtųsi? Ar pajustų jis tokioje situacijoje tą svaiginantį teisumo ir nebaudžiamumo jausmą? Profesorius nežino ir sąžiningai tą pasako.

Trečia, profesorius Justinas suvokia, kad panašios situacijos iškyla nuolat, ir 1941 m. žydų turto plėšimą sulygina su nesenų BLM riaušių metu matytu parduotuvių plėšimu JAV. Galimybė tiesiog įsiveržti, kaip viesului, į parduotuvę, ir griebti viską, ko širdis geidžia, prisidengiant kilniu „kovos prieš rasizmą“ šūkiu, „Atviros Lietuvos fondo“ Tarybos nariui profesoriui Justinui atrodo ne tokia jau prasta mintis. Jis ją prilygina tai pačiai žydų turto įsisavinimo situacijai 1941 m., taigi, kaip ir šiuo atveju, nežino, kaip elgtųsi. Deja, deja, Lietuvoje tokio masto BLM akcijų taip ir nesulaukėme – viskas apsiribojo Armonaitės ir nepilnamečių mergičkų, susirūpinusių nepakankamu rasistų organų dydžiu, paklūpojimu prie JAV ambasados… Ar galėtų tos akcijos įgauti tokį mastą, kad profesorius Justinas pajustų tą svaiginantį teisumo ir nebaudžiamumo jausmą ir drauge su siautėjančia minia apsilankytų kokioje nors Hugo Boss parduotuvėje? Ir pagaliau gautų progą apsirengti stilingai, kaip priklauso tokio rango profesoriui? Profesorius nežino ir sąžiningai tą pripažįsta.

O jūs, sakote, kad neitumėte siautėti ir plėšti, jei būtų tokia proga ir net, galima sakyti, progresyvaus meinstryminio žmogaus pareiga? Profesorius Justinas jumis netiki. Jūs – meluojate! Jūs – nesąžiningas su savimi ir aplinkiniais. Nes, na, nebūna taip… Tiesiog nebūna!