Auga jaunų žmonių karta, su pasididžiavimu kalbanti savo krašto tarme

Mer­ki­nės Vin­co Krė­vės gim­na­zi­jo­je įvy­ko Lie­tu­vos moks­lei­vių et­ni­nės kul­tū­ros olim­pia­da, še­šių na­rių ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jai va­do­va­vo Aly­taus lop­še­lio-dar­že­lio „Vo­lun­gė­lė“ di­rek­to­rė Auš­ra Plyt­nin­kai­tė. „Olim­pia­da vyks­ta an­trą kar­tą, jos at­si­ra­di­mas ne­sie­ja­mas su 2020-ai­siais kaip Tau­to­dai­lės me­tais, ta­čiau tau­to­dai­lė kaip et­ni­nės kul­tū­ros da­lis šios olim­pia­dos kon­teks­te už­ima la­bai svar­bią vie­tą. Gal­būt olim­pia­dos at­si­ra­di­mas la­biau sie­ti­nas su et­ni­nės kul­tū­ros plėt­ra be­si­rū­pi­nan­čių žmo­nių sie­kiu ug­dy­ti vi­sa­pu­siš­kai iš­pru­su­sią, tau­tiš­kai ir pi­lie­tiš­kai su­si­vo­ku­sią as­me­ny­bę, ge­ban­čią puo­se­lė­ti, sau­go­ti, iš­reikš­ti ir per­duo­ti ki­tiems pri­gim­ti­nes (et­ni­nes) ir pa­sau­lio kul­tū­rų ver­ty­bes“, – sa­ko A. Plyt­nin­kai­tė.

– Auš­ra, kaip at­ro­dy­tų, ar taps et­ni­nės kul­tū­ros olim­pia­da tra­di­ci­ne? Ar ap­skri­tai įma­no­ma su­ak­tu­a­lin­ti et­ni­nę kul­tū­rą taip, kad ja su­si­do­mė­tų iš­ma­nių­jų tech­no­lo­gi­jų kar­tos vai­kai?

– Olim­pia­da jau įgy­ja pa­grei­tį. Tęs­ti­nu­mą užtikrina di­de­lis mo­ky­to­jų įsi­trau­ki­mas, ku­ris pa­si­reiš­kia no­ru ana­li­zuo­ti olim­pia­do­je da­ly­vau­jan­čių mo­ki­nių sėk­mės pa­slap­tis ir ne­sėk­mių prie­žas­tis. Po kiek­vie­no olim­pia­dos eta­po, ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos na­riai su­lau­kia dau­gy­bės mo­ky­to­jų klau­si­mų, pra­šy­mų pa­ko­men­tuo­ti jų pa­reng­tų mo­ki­nių pa­si­ro­dy­mus. Dzū­ki­jos (Dai­na­vos) re­gio­ni­nia­me olim­pia­dos eta­pe da­ly­va­vo 19 mo­ki­nių iš vi­so Dzū­ki­jos re­gio­no. Pa­gal olim­pia­dos są­ly­gas jie tu­ri at­lik­ti dvi už­duo­tis. Pir­mo­ji – et­no­kul­tū­ros pa­ži­ni­mo tes­tas, ku­rį su­da­ro et­ni­nės kul­tū­ros spe­cia­lis­tų pa­reng­ti klau­si­mai, su­si­ję su lie­tu­vių ka­len­do­ri­nė­mis šven­tė­mis. Ant­ro­ji už­duo­tis – mo­ki­nio et­no­kul­tū­ri­nės raiš­kos ir veik­los vaiz­di­nis pri­sta­ty­mas. Tai ga­li bū­ti sa­ky­ti­nio, mu­zi­ki­nio, šo­ka­mo­jo ir žai­dy­bi­nio fol­klo­ro, te­at­ri­nių ins­ce­ni­za­ci­jų at­li­ki­mas ar tau­to­dai­lės (tra­di­ci­nių ama­tų) dir­bi­nių ga­my­ba, da­ly­va­vi­mas et­ni­nės kul­tū­ros ko­lek­ty­vuo­se, mo­kyk­los ir vie­tos ben­druo­me­nių veik­lo­je. Gal­būt, sa­ky­si­te, ne­įti­kė­ti­na, bet Lie­tu­vo­je au­ga nau­ja jau­nų žmo­nių kar­ta, su pa­si­di­džia­vi­mu kal­ban­ti sa­vo kraš­to tar­me, su ste­bė­ti­nu pa­si­mė­ga­vi­mu dai­nuo­jan­ti sa­vo kraš­to dai­nas, de­monst­ruo­jan­ti il­ga­lai­kį, ne­nu­trūks­ta­mą do­mė­ji­mą­si tra­di­ci­niais ama­tais. Gė­rė­da­ma­si tais jau­nais žmo­nė­mis, drįs­tu teig­ti, kad šian­die­nos tech­no­lo­gi­jų pa­sau­ly­je et­ni­nė kul­tū­ra tu­ri at­ei­tį.

– Kas as­me­niš­kai nu­ste­bi­no, pra­džiu­gi­no, o gal bu­vo ne­ti­kė­ta kaip ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kei olim­pia­do­je?

– Vie­nas ste­bi­nan­tis dalykas yra tai, kad olim­pia­do­je da­ly­va­vo mo­ki­niai iš Ei­šiš­kių, ku­rie šei­mo­se ne­daug kal­ba lie­tu­viš­kai. Pa­var­dės by­lo­ja, kad jie už­au­gę miš­rio­se šei­mo­se. Ta­čiau šiuos jau­nus žmo­nes ug­do nuo­sta­būs mo­ky­to­jai. Šie mo­ki­niai pui­kiai at­li­ko et­no­kul­tū­ros pa­ži­ni­mo tes­tus ir pa­rodė sa­vo kraš­to et­ni­nės kul­tū­ros iš­ma­ny­mą. Pra­džiu­gi­no tai, kad vis dau­giau mo­ki­nių rodo ge­bė­ji­mą kal­bė­ti tar­miš­kai. Kaž­ka­da te­ko duo­ti in­ter­viu Lie­tu­vos ra­di­jo žur­na­lis­tei, ku­ri klau­sė, ar įma­no­ma mo­kyk­lo­je ras­ti mo­ki­nį, kal­ban­tį dzū­kiš­kai. At­sa­kiau, kad ne, nes to­kia bu­vo tuo­me­tė tie­sa. Ta­čiau šian­dien į šį klau­si­mą at­sa­ky­čiau ki­taip ir tai be ga­lo džiu­gu pri­pa­žin­ti. Be­lie­ka dar kar­tą pa­dė­ko­ti mo­ky­to­jams, be ku­rių en­tu­ziaz­mo ir kryp­tin­go dar­bo šian­dien ne­ga­lė­tu­me di­džiuo­tis to­kiais mo­ki­niais.

Tik­rai ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti mo­ki­nių iš Laz­di­jų ra­jo­no. Jie pa­rodė ne­įti­kė­ti­ną pa­tir­tį et­no­kul­tū­ri­nės raiš­kos pri­sta­ty­mo me­tu. Pa­si­ro­do, jau­ni žmo­nės jau ak­ty­vūs tau­to­dai­li­nin­kai, ga­na pro­fe­sio­na­liai mar­gi­na mar­gu­čius, ri­ša so­dus, vyk­do mokymus, ku­rių me­tu ama­tų mo­ko sa­vo ben­dra­am­žius ir ne tik. O ko ver­tos mer­ki­niš­kės mer­gi­nos, nuo ma­žens da­ly­vau­jan­čios fol­klo­ri­nia­me ju­dė­ji­me. Jų at­lie­ka­mos dai­nos iki pat šir­dies gel­mių su­jau­di­no ne tik ko­mi­si­jos na­rius, bet ir kiek­vie­no ren­gi­ny­je da­ly­va­vu­sio šir­dį. Vi­sa­da ti­kė­jau, kad et­ni­nė kul­tū­ra tu­rė­jo, tu­ri ir vi­sa­da tu­rės ypač svar­bią reikš­mę ben­dro­sios kul­tū­ros plėt­rai. Pa­brė­žiu žo­dį „tu­rės“, nes ti­kiu žmo­nių, ne­šan­čių et­ni­nį su­vo­ki­mą jau­ni­mui, nuo­sek­lu­mu ir at­kak­lu­mu. Tik dėl šių žmo­nių ne­nuils­ta­mo dar­bo šian­dien ga­li­me džiaug­tis, kad et­ni­nės tra­di­ci­jos pe­ri­ma­mu­mas yra už­tik­rin­tas.

– Et­ni­nė kul­tū­ra nė­ra mo­ko­ma­sis da­ly­kas ben­dro­jo ug­dy­mo mo­kyk­lo­je. Ko­kių da­ly­kų mo­ky­to­jai juos pa­ren­gia?

– Et­ni­nės kul­tū­ros olim­pia­da yra ypatingas reiš­ki­nys Lie­tu­vos švie­ti­mo pa­dan­gė­je. Juk et­ni­nė kul­tū­ra ben­dro­jo ug­dy­mo mo­kyk­lo­se yra ne kaip pri­va­lo­mas da­ly­kas. Yra mo­kyk­lų, kur ji dės­to­ma kaip pa­si­ren­ka­ma­sis da­ly­kas ar­ba da­ly­ko mo­du­lis. Ki­to­se in­teg­ruo­ja­ma į ki­tus mo­ko­muo­sius da­ly­kus ir į dau­ge­lį mo­kyk­los gy­ve­ni­mo sri­čių, kai svarbios et­ni­nės kul­tū­ros te­mos nag­ri­nė­ja­mos ne tik per mo­ko­mų­jų da­ly­kų pa­mo­kas, bet ir ne­for­ma­lų­jį švie­ti­mą, mo­kyk­los ben­druo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Ir prak­tiš­kai vi­so­se mo­kyk­lo­se vyks­ta et­ni­nės kul­tū­ros įgy­ven­di­ni­mas ne­for­ma­lio­jo švie­ti­mo sri­ty­je.

Lie­tu­vo­je jau ant­rus me­tus vyk­do­ma Lie­tu­vos mo­ki­nių et­ni­nės kul­tū­ros olim­pia­da. Pa­ste­bi­me, kad mo­ki­nius olim­pia­dai daž­niau­siai ruo­šia lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jai, taip pat mo­ky­to­jai, va­do­vau­jan­tys et­no­kul­tū­ri­nės raiš­kos bū­re­liams, klu­bams, an­sam­bliams. Et­ni­nė kul­tū­ra nie­ka­da ne­gyvavo ir ne­gyvuos vien te­ori­niu lyg­me­niu. Tai be­tar­piš­kas te­ori­jos ir prak­ti­kos de­ri­nys, ku­ris at­si­sklei­džia per prak­ti­nę ama­tų raiš­ką, pa­sa­ko­ja­mo­sios ir dai­nuo­ja­mo­sios tau­to­sa­kos iš­ma­ny­mą ir perteikimą. Olim­pia­da – tai dir­va ne tik ži­no­ji­mui, bet ir meist­rys­tės rodymui.

– Ar bu­vo ma­ty­ti olim­pia­do­je to­kių iš­skir­ti­nių as­me­ny­bių, mo­ky­to­jų ir įstai­gų, ku­rių auk­lė­ti­niai ta­po lai­mė­to­jais?

– Olim­pia­dos is­to­ri­ja dar la­bai trum­pa, ta­čiau ga­li­ma pa­mi­nė­ti Va­rė­nos ra­jo­no Mer­ki­nės Vin­co Krė­vės gim­na­zi­jos ben­druo­me­nę. Jau ant­rus me­tus iš ei­lės trims šios gim­na­zi­jos mo­ki­nėms bu­vo pa­ti­kė­ta už­duo­tis at­sto­vau­ti Dzū­ki­jos (Dai­na­vos) re­gio­nui res­pub­li­ki­nia­me olim­pia­dos tu­re. Pa­gy­ri­mo ver­tos ir Laz­di­jų ra­jo­nui at­sto­vau­jan­čios ben­dro­jo ug­dy­mo mo­kyk­los: Vei­sie­jų Si­gi­to Ge­dos gim­na­zi­ja, Laz­di­jų Mo­tie­jaus Gus­tai­čio gim­na­zi­ja, Laz­di­jų ra­jo­no Ašt­rio­sios Kir­snos mo­kyk­la, Laz­di­jų ra­jo­no Šven­te­že­rio mo­kyk­la.

Lau­re­a­tais ta­po ir Dzū­ki­jos (Dai­na­vos) re­gio­nui res­pub­li­ki­nia­me eta­pe at­sto­vaus: Ru­gi­lė Sin­ke­vi­čiū­tė (Va­rė­nos ra­jo­no Mer­ki­nės Vin­co Krė­vės gim­na­zi­ja), I vie­ta 5–8 kla­sių gru­pė­je, Aus­tė­ja Ta­rai­lai­tė (Va­rė­nos ra­jo­no Mer­ki­nės Vin­co Krė­vės gim­na­zi­ja), Mor­ta Ža­liaus­kai­tė (Laz­di­jų ra­jo­no Ašt­rio­sios Kir­snos mo­kyk­la), II vie­ta 5–8 kla­sių gru­pė­je, Mo­ni­ka Ka­za­buc­kai­tė (Va­rė­nos ra­jo­no Mer­ki­nės Vin­co Krė­vės gim­na­zi­ja), I vie­ta 9–12 kla­sių gru­pė­je, Aus­tė­ja Kli­ma­vi­čiū­tė (Aly­taus Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­ja), Dei­man­tė Ma­ri­ja Gra­že­vi­čiū­tė (Laz­di­jų Mo­tie­jaus Gus­tai­čio gim­na­zi­ja), II vie­ta 9–12 kla­sių gru­pė­je. Pui­kiai re­gio­ni­nia­me olim­pia­dos tu­re pa­si­ro­dė ir III vie­tos lau­re­a­tai: No­vi­lė Ra­si­ma­vi­čiū­tė (Aly­taus „Vo­lun­gės“ pro­gim­na­zi­ja), Ade­lė Gu­džiaus­kai­tė (Vei­sie­jų Si­gi­to Ge­dos gim­na­zi­ja), Mar­ty­nas Mi­ke­lio­nis (Laz­di­jų ra­jo­no Šven­te­že­rio mo­kyk­la).

– Kaip at­ro­do olim­pia­dos kon­teks­te Aly­tus, juk esa­me Dzū­ki­jos sos­ti­nė?

– Aly­taus mies­tui re­gio­ni­nia­me olim­pia­dos eta­pe šie­met at­sto­va­vo Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos, „Vo­lun­gės“ pro­gim­na­zi­jos, Vidz­gi­rio pro­gim­na­zi­jos, Pu­ti­nų gim­na­zi­jos mo­ki­niai. Aus­tė­ja Kli­ma­vi­čiū­tė, Aly­taus Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos mo­ki­nė (mo­ky­to­jos Ja­nė Ze­le­nie­nė, Da­nu­tė Rač­kaus­kie­nė) jau ant­rus me­tus iš ei­lės pa­ten­ka į res­pub­li­ki­nį olim­pia­dos tu­rą. Šie­met pui­kiai pa­si­ro­dė ir No­vi­lė Ra­si­ma­vi­čiū­tė, Aly­taus „Vo­lun­gės“ pro­gim­na­zi­jos mo­ki­nė (mo­ky­to­ja Da­nu­tė Ša­la­še­vi­čie­nė).

Ma­nau, kad tai pui­kus re­zul­ta­tas, nes mies­to mo­ki­niams to­kio po­bū­džio olim­pia­do­je da­ly­vau­ti ga­na su­dė­tin­ga. Juk čia bū­ti­na parodyti ge­bė­ji­mą kal­bė­ti tar­miš­kai, pri­sta­ty­ti et­no­kul­tū­ri­nės raiš­kos ir veik­los ele­men­tus, ku­rių ap­raiš­kos daug ryš­kes­nės kai­miš­ko­se vie­to­vė­se. Et­ni­nės kul­tū­ros lin­kme ug­do­mi mo­ki­niai vi­so­se Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se, ta­čiau vie­no­se ši veik­la ste­bi­ma epi­zo­diš­kai, ne­kryp­tin­gai, čia daž­niau­siai vei­kia mo­ky­to­jai mėgėjai, ku­rių „gy­ve­ni­mo sti­lius“ yra et­ni­nė kul­tū­ra. Įdo­mu, jog, ne­pai­sant to, kad tai pa­vie­nių pe­da­go­gų ini­cia­ty­vos, šio­se mo­kyk­lo­se vyks­ta la­bai gra­žių, et­ni­nę kul­tū­rą perteikiančių veiks­mų.

Yra mo­kyk­lų, ku­rio­se et­ni­nės kul­tū­ros ug­dy­mas yra kom­plek­siš­kas, in­te­gralus, kryp­tin­gas, ap­iman­tis di­de­lę da­lį mo­kyk­los gy­ve­ni­mo. Ti­kė­ti­na, kad čia su­tik­si­te ne tik dau­gy­bę mo­ky­to­jų, lais­vai ben­drau­jan­čių vi­so­mis su et­ni­ne kul­tū­ra su­si­ju­sio­mis te­mo­mis, bet ir et­niš­kai iš­pru­su­sį mo­kyk­los va­do­vą. Mo­kyk­lų ben­druo­me­nės šian­dien lin­ku­sios de­kla­ruo­ti, kad et­ni­nė kul­tū­ra už­ima la­bai svar­bią vie­tą jų vyk­do­mo­je veik­lo­je. Ta­čiau ko­kia to ku­ria­ma ver­tė, ne vi­si ban­do nu­si­sta­ty­ti.

– Ir koks re­zul­ta­tas?

– Daž­nai ten­ka ste­bė­ti ak­lą ka­len­do­ri­nių pa­pro­čių at­kar­to­ji­mą, ku­ris mies­to žmo­gaus gy­ve­ni­me at­ro­do ne­na­tū­ra­liai ir net ne­leis­ti­nai. Liūd­na, kai mo­kyk­los ban­do per­im­ti šei­mos gyvenimui pri­ski­ria­mas ka­len­do­ri­nes šven­tes. Juk tuo­met dings­ta jų pras­mė ir žo­džio „mo­ky­ti“ pras­mė. Ar ga­li­me sau leis­ti pra­ban­gą mo­ky­ti ne­tie­sos?

– Ko­kio am­žiaus vai­kai et­ni­nės kul­tū­ros ug­dy­mui yra pa­tys im­liau­si? Ar dau­gė­ja šei­mų, ku­rio­se toks auk­lė­ji­mas at­si­ran­da ir nuo ko tai pri­klau­so?

– Vis­ko mo­ky­ti žmo­gų rei­kia nuo ma­žens. Šei­mos vaid­muo per­duo­dant tra­di­ci­nę kul­tū­rą pas­ta­ruo­ju me­tu la­bai su­ma­žė­jęs, vis ma­žiau ten­ka su­tik­ti šei­mų, ku­rio­se puo­se­lė­ja­mos tra­di­ci­nės ver­ty­bės. Gal tai le­mia vis di­des­nis žmo­nių sie­kis gy­ven­ti mies­tuo­se, ati­to­lus nuo gam­tos rit­mo ir kai­tos, per­tek­li­nis no­ras „pri­si­jau­kin­ti“ ki­tų ša­lių pa­pro­čius. Jau ku­ris lai­kas et­ni­nės kul­tū­ros ug­dy­mo eigoje šei­ma ir mo­kyk­la yra ly­gia­ver­čiai part­ne­riai. Ir čia ge­ra ter­pė pa­si­reikš­ti iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­goms. Tik ne­ly­gu ką jos ren­ka­si. Dažnėja iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­gų sie­kis ug­dy­mą rengti stip­ri­nant už­sie­nio kal­bų mo­ky­mą, tiks­lių­jų moks­lų da­ly­kus, įvai­riau­sias emo­ci­nį in­te­lek­tą stip­ri­nan­čias pro­gra­mas. Pui­ku, ta­čiau čia mes pra­lei­džia­me tai, kas ma­žam au­gan­čiam vai­kui yra tuo me­tu svar­biau­sia, – tau­ti­nio ta­pa­tu­mo, ver­ty­bi­nį ug­dy­mą.

– Grįž­tant prie Aly­taus ir „Sa­ka­lė­lio“ pra­di­nės mo­kyk­los, ku­ri po­li­ti­kų spren­di­mu pri­jung­ta prie Vidz­gi­rio pro­gim­na­zi­jos, dė­me­sys et­ni­nei kul­tū­rai bus iš­plės­tas (kaip po­li­ti­kai po­strin­ga­vo) ar pra­žus, – ko­kios bū­tų prog­no­zės ir nuo ko tai pri­klau­sys?

– Et­ni­nės kul­tū­ros at­ei­tis la­bai pri­klau­so nuo mo­ky­to­jų ti­kė­ji­mo, ži­no­ji­mo, no­ro veik­ti, sie­kio su­vok­ti ir at­sa­ko­my­bės per­duo­ti. Ir šio­je jaut­rio­je mū­sų mies­to žmo­nėms si­tu­a­ci­jo­je be­lie­ka pa­si­ti­kė­ti mo­ky­to­jais. Dė­me­sys et­ni­nei kul­tū­rai šiandien, kaip ir va­kar, la­bai pri­klau­sė nuo mo­ky­to­jų po­žiū­rio į šį da­ly­ką, taip ir nuo ki­to rug­sė­jo pri­klau­sys tik nuo jų. Mo­ky­to­jai yra at­ei­ties kar­tų ar­chi­tek­tai. Ar mū­sų mies­te iš­ug­dy­ti lai­mė­to­jai iš­ma­nys et­ni­nę kul­tū­rą, pri­klau­sys nuo kiek­vie­no jų gy­ve­ni­me su­tik­tų mo­ky­to­jo ir at­sa­ko­my­bės sa­vo tau­tai.