R. Budinavičienė apie etninės kultūros ugdymą Klaipėdos lopšelyje-darželyje „Volungėlė“ (video, nuotraukos)

– Ar „Volungėlė“ apskritai yra etninės kultūros ugdymo krypties lopšelis-darželis, ar tai – tiesiog Jūsų iniciatyvos dėka?

– „Volungėlės“ prioritetai –  sveika gyvensena ir etnokultūra (ugdymo turinį papildome veikla su moliu, šiaudu ir gamtine medžiaga). Etnokultūra įstaigos pedagogai mūsų darželyje domisi jau seniai – beveik nuo įstaigos gyvavimo pradžios: dar prieš nepriklausomybės atkūrimą įstaigoje buvo rengiamos etnokultūrinės vakaronės, švenčiamos tradicinės šventės, pasisiūti stilizuoti tautiniai rūbai pedagogams ir vaikams. Tokią veiklą palaikė ir skatino įstaigos administracija.Kai 1992 m. įsiliejau į kolektyvą, radau suformuotą veiklos kryptį ir tradicijas, įstaigos pedagogių ansamblį „Mamos mokykla“. Pradėjau dirbti tuo metu, kai buvo svarbu žadinti lietuvybę, vertinti tai, kas yra lietuviška.Tuo tarpu mano patirtis ir įgūdžiai buvo visai ne tie: aš augau mieste, mokiausi akademinio muzikavimo, kaip ir daugeliui miestiečių liaudiška kūryba man atrodė primityvi, senamadiška ir neįdomi. Patirties turėjau mažai, nelabai buvo į ką lygiuotis, tad teko ieškoti literatūros, tikslingai rinktis seminarus, laikyti etnokultūros įskaitą Vilniuje, bandyti mažiems vaikams pritaikyti dažnai suaugusiesiems skirtą muzikinę medžiagą, tautosaką. Mokiausi ir iš bendraminčių ir didesnę patirtį turinčių Klaipėdos meninio ugdymo mokytojų, dirbančių kituose darželiuose, dalyvaujančių folkloro ansamblio „Kuršių ainiai“ veikloje. Taip pat didelę įtaką turėjo pokalbiai su giminaite Virginija ir jos vyru žemaičių žemaičiu fotomenininku Petru Vaičiuliu.

Taigi jau 25 metus savo darbe derinu šiuolaikiškumą su tradicija: šalia pramoginės muzikos ir edukacinių žaidimų vaikus mokau lietuvių liaudies ratelių, šokių, žaidimų, liaudies dainų, padedu organizuoti rudens ir advento vakarones, tradicines šventes. Esu sukaupusi daug ir įvairių muzikos instrumentų, tarp jų ir liaudiškų (kanklės, molinukai, švilpynės, terkšlės, žvangučiai, tabalas, šaukštai…), turiu didelę garso ir vaizdo įrašų biblioteką… Sakyčiau, kad liaudies muzika repertuare užima apie 40–50 proc.

Daug švenčių, koncertų fragmentų, savo ir kitų įstaigų liaudiškų vakaronių, kitos teatrinės bei muzikinės veiklos esu nufotografavusi, nufilmavusi ir įkėlusi į vaizdo įrašų internetinę svetainę „YouTube“, į savo sukurtą svetainę „Muzika darželyje“ .

 

– Kokie rūbai buvo pasisiūti? Tikri tautiniai drabužiai, stilizuoti? Ar tik su tautinio drabužio aksesuarais?

– Mūsų įstaiga turi stilizuotus tautiškus ir nertus lininius rūbus vaikams ir suaugusiesiems. Rūbų aksesuarus, siuvinėtas detales darė pačios pedagogės. Kadangi svajonė pasisiūti tikrus vaikiškus tautinius rūbus kol kas vis lieka tik svajone, tai nuolat ieškome pigių būdų papildyti jau gana nudėvėtų rūbų drabužinę. Tautinio kostiumo metais (2017) labai norėjosi atnaujinti vaikų rūbus. Pasitaikius palankioms aplinkybėms (turėjau baltas vaikiškas drobines sukneles, lininių siūlų, baltiškų ženklų pavyzdžių ir daug vasaros laiko) sugalvojau ir padariau stilizuotą rūbo variantą mergaitėms.

 

– Kas ta „Mamos mokykla“? Ar taip  jūs vadinate „Volungėlės“ kolektyvą, ar tai yra realus kažkoks ansamblis?

– Ilgą laiką 7 pedagogės dainavo suburtame įstaigos folkloro ansamblyje. Repertuare buvo lopšinės, žaidinimai, liaudies dainos, rateliai, žaidimai, kuriuos atlikdavo įstaigos vakaronėse, etnokultūrinėse šventėse, sveikinimuose svečiams. Jau pradėjusi dirbti radau suburtą ansamblį „Mamos mokyklos“ pavadinimu ir perėmiau jo vadovavimą. Maždaug apie 2010 metus ansamblis iširo, nes 3 dainininkės pasirinko vadovaujantį darbą kitose įstaigose. Šiuo metu „Mamos mokyklos“ pavadinimas likęs mūsų įstaigos interneto svetainėje, puslapyje, skirtame mažylių tėvams. Žr. čia:

– Papasakokite daugiau apie savo etninio ugdymo priemones…

– Galbūt Jūsų žurnalo skaitytojams būtų įdomi mano sukurta lietuviškais stilizuotais ornamentais ir ženklais papuošta suknyčių kolekcija? Aš – ne dizainerė, kolekcija vienkartinė ir jos vertė ne rūbuose (jie pigūs ir vienodi), o ant jų sukurtuose ženkluose, jungiančiuose tautinį paveldą su autorine kūryba. Ženklai grupuoti į 4 kategorijas (Vanduo, Žemė, Ugnis, Dangaus kūnai), stilizuotai pateikti Pasaulio medžio vaizdiniuose. Nuotraukos iš mano asmeninio archyvo, modeliukai – Klaipėdos lopšelio-darželio „Volungėlė“ ugdytinės; pristatyta tik dalis kolekcijos.

Į mano rankas 2016 m. pateko po kelis euro centus kainavusios baltos suknytės (o gal net naktinukai) mergaitėms. Aš iš karto jau turėjau viziją, kad jas galima išpiešti ir taip papuošti ženklais. Tokių panašių pavyzdžių buvau pasirankiojusi internete. Autentiškų kūrinių bazę (pvz., iš seminarų, knygų ir interneto, t.y. karpiniai, tautinės juostos, margučiai, geležiniai kryžiai ir kt.) jau turėjau. Beliko sukurti piešinius (centrinį kaip Pasaulio medį ir apačios bei rankovių apdailas), parinkti priemones (iš lino siūlų nunerta pynutė, kuri bus pridaigstoma, audinio dažai-pieštukai spalvinei gamai intensyvinti), apsispręsti dėl spalvų. Vandeniui atiteko mėlyna, Žemei – žalia, Ugniai – raudona, dangaus kūnams –  geltona. Nuotraukose pristatytos pirmos 9 suknytės ir bus dar kelios. Kiekvienos suknytės ženklai turi savo paaiškinimą, kiekviena jų pristato vieną stichiją su savo spalva, tai stichijai būdingais simboliais centre ir apdailoje – taip, kaip aš tai įsivaizduoju, kaip sukūriau.

Kai kurie ženklai yra universalūs (kaip spiralė, ratas, trikampis ir daugelis kitų), tačiau mano piešiniuose galima rasti lietuvišką segmentinę žvaigždę iš verpsčių, lietuvišką aitvaro, gaidžio ženklą ir kitus.

Baltiškais ženklais R. Būdinavičienės puoštos suknelės. |R. Budinavičienės nuotraukos.

Ttris sukneles jungia rato ženklai, geltona spalva, augaliniai motyvai ir volungėlės (asociacija į mūsų darželio pavadinimą). Pirmoje panaudotas segmentinės žvaigždės simbolis, antroje – dangaus žirgeliai (lėkiai), trečioje kiek daugiau augalinių motyvų (stilizuota tulpė). Visi saulės ratai yra skirtingi. Kai kuriose kitose nuotraukose mergaitės yra su vainikais – tai vėlgi yra ratas.

Labai sunku buvo sugalvoti raštus žemės ženklams, nes nesinorėjo griežtos struktūros, į kurią įspraudžia kvadratas. Tai, kol kas, yra sunkiausiai gimstantys piešiniai. Žalia spalva puoštoje suknelėje aš įžvelgiu Žemės ženklams būdingus ornamentus: kvadratus arba rombus, Gyvybės medžio-Eglės simbolį, latviškąjį Auseklį (atitinka Ryto žvaigždę Aušrinę), pasirinktą dėl kvadratinės struktūros, į žemę pasėtas sėklas.

Mėlyna spalva ir Vandens ženklais puoštos suknelės taip pat yra jau trys. Jas jungia spirale besirangantis žaltys (mažesnis, didesnis ir didžiausias), mėnulio arba luoto ženklai, vingiuotos ar banguotos linijos, trikampiai, sūkurėliai, taškai ar oro burbuliukai. Paukščiai, kaip dangaus Paukščių tako dvasios, čia taip pat mėlyni. Randame ir žvaigždę(s). Palikta žalčiams nebūdinga mėlyna spalva kaip vandens, požemio ir nakties asociacija.

Raudona spalva puoštas sukneles jungia Ugnies tematika. Čia galima įžvelgti aitvaro ir gaidžio ženklus, stilizuotą kryžių (su lelijų ornamentais, gal netgi Jogailos dvigubą kryžių), raudonus paukščius (viename – gaidys, kitame – sniegenos, t. y. paukščiai, natūraliai turintys raudonų plunksnų).

Taigi ženklus sugrupavau pati.

Kodėl nusprendžiau perteikti šios stichijos ženklus Pasaulio medžio vaizdiniuose? Kadangi mano pirmos išsiuvinėtos-išpieštos suknytės buvo su Dangaus ženklais ir asocijavosi su pasaulio medžio simbolika, tai ir visas likusias bandžiau kurti tuo pačiu principu. Gal jų kiti piešiniai visiškai ir neatitinka Pasaulio medžio, tačiau juose daug šio įvaizdžio simbolikos. Senovės lietuviai Pasaulio medžiui priskyrė labai daug formų: ir šiaudų sodą, ir spiralę vadino ir Gyvybės medžiu, ir kitaip…

 

–  Esate ne dizainerė, tad kaip kilo idėja sukurti šią kolekciją?

– Aš dirbu minėtame Klaipėdos lopšelyje-darželyje „Volungėlė“ meninio ugdymo mokytoja; kvalifikacija – muzikos mokytoja ekspertė. Nors esu muzikos pedagogė, bet domiuosi labai daug kuo (prieš 10 m. kūriau šiaudų sodus, kurie dar ir šiandien kabo įstaigoje, siuvinėjau delmonus ir siuvau vaikų koncertinius rūbus, vedu įvairios tematikos seminarus pedagogams, esu išleidusi kelis dainų rinkinius, metodikas ir kt.). Lietuviškais ženklais ir ornamentais dar 2000 m. sudomino prof. Libertas Klimka seminare Vilniuje ir nuo to meto jais domėjausi nuolat: skaičiau literatūrą, pvz., Ambraziejienės Rasos „Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai“ (2003) ir „Rasties versmė. Apie ženklus ir simbolius“ (2014), Valdžio Celmo (Valdis Celms) „Baltų raštai ir ženklai: baltų pasaulio modelis: struktūra, vaizdiniai, simboliai (2009), klausiau lektorių seminaruose, rinkau informaciją internete. Rūpėjo žinias pritaikyti praktiškai, sisteminti medžiagą ir pritaikyti vaikų veikloje. Tokių panašių bandymų mačiau konferencijoje Rygoje (2011 m.). Prieš kelerius metus man ši informacija „susidėliojo“ į kelis vaikams suprantamus „blokus“ minėtais Vandens, Žemės, Ugnies ir Dangaus kūnų pavadinimais, dar papildomai išskiriant Pasaulio medį ir Kiaušinį. Kurį laiką su įstaigos pedagogais ieškojome medžiagos pritaikymo būdų ir 2016 m. tokių radome. Taip atsirado bendraminčių ratas, kuris savo veikloje taiko baltiškų ornamentų pažinimo ir naudojimo metodiką. Paruošta metodika su priemonėmis dalyvavo respublikinėje metodinių darbų parodoje  ir buvo labai gerai įvertinta.

– Koks tai būdas?

– Muzikinėje priešmokyklinukų veikloje taikau pasidarytas ritmines ir ženklais puoštas korteles. Kortelės yra dvipusės, turi du skyrelius, ženklo užrašus, piešinius ir taškelių-brūkšnelių (atitinka natas ir pauzes) eilutę.

Įstaigoje keli pedagogai papildomai veda veiklas vaikams su moliu, šiaudu, kita gamtine medžiaga. Parengėme įvairių ornamentų pavyzdžių (nuotraukų, paveikslėlių, kortelių) ir juos nuolatos taikome.

Įstaigos interjere taip pat atsirado įvairiais ženklais puoštų darbų, kabo mano daryti šiaudų sodai.

Sugrupuoti ženklai „nukeliavo“ į vyresnių vaikų grupes ir ten jie prieinami kiekvienam vaikui kaip pavyzdžiai jų pažintinei ir meninei veiklai. Yra naudojamas pedagogų sukurtas ornamentais margintas domino.

– Kokiomis progomis mergaitės rengiasi Jūsų sukurtomis suknytėmis?

– Šiuo metu suknytes mergaitės tik pasimatavo „fotosesijai“ ir ruošiasi jas dėvėti įvairiuose įstaigos renginiuose (pavyzdžiui, advento vakaronėse), miesto konferencijų atidaryme (jau turime du kvietimus) ir pan. Suknelių pristatymui parinkau muziką.

– Siuvinėjote ir delmonus bei kepuraites?

– Delmonai ir klaipėdietiškos kepurėlės daryti daugiau nei prieš 10 metų, juos siuvinėdama esu padariusi klaidų – siuvinėjimui naudojau ne tik karoliukus, bet ir žvynelius-blizgučius. Juos nešioju, bet rezultatu labai nesididžiuoju.

Klaipėdietiškos kepurėlės ir delmonai | R. Budinavičienės nuotr.

– Užsiimant etninės kultūros ugdomąja veikla, svarbiausia – pritaikyti suaugusiųjų šventes ir kitus dalykus vaikams. Kaip Jūs tai darote?

– Pradėjusi dirbti, iš karto pastebėjau, kad ikimokyklinis amžius etnokultūriniam ugdymui yra palankus, nes šio amžiaus vaikai yra imlūs naujai patirčiai, dar neturi suformuotų stereotipų, kuriuos yra įgiję vyresni jų šeimų nariai. Kita vertus, sąlygos etnokultūriniam ugdymui miesto ar miestelio darželyje nepalankios, nes daugybės kaimo aplinkai būdingų dalykų (darbų, apeigų, veiksmų), minimų žodinėje ir dainuojamojoje tautosakoje, miestiečiai vaikai nėra matę, lietę, patyrę. Vadinasi, jiems yra nesuprantami, neatpažįstami tarsi „paukščių kalba“, nekelia asociacijų ir emocijų. Rūpėjo atsakyti į klausimą, kaip organizuoti muzikinę veiklą, tradicinius renginius vaikams ir vakarones šeimoms, kad nesuprantama pasidarytų įdomu ir sava, džiugu ir vertinga.

Ieškojau būdų ir metodų, kaip patraukliai perduoti lietuvių etninės kultūros vertybes. Nebūtinai išaugintas remiantis jau įgyta šeimos patirtimi (žinoma, jos neatmetant, bet puoselėjant, jei tokia patirtis yra). Bandžiau vaikų repertuarui parinktą, pedagogo požiūriu vertingą lietuvių muzikinę medžiagą (rateliai, muzikos klausymas, dainų repertuaras, žaidimai, muzikavimas tradicinėse šventėse ir pan.) pateikti su vaikais emociškai įprasminus, kūrybiškai pritaikius (perdarius, papildžius savo vaikiška kūryba, judesiais, pastebėjimais, vaidyba) ar net sušiuolaikinus (taikant IKT) ir kt.

Nusprendžiau, kad muzikinė vaikų veikla darželyje nebūtinai turi būti panaši į etnografinio ansamblio. Galbūt darbo pradžioje autentiško skambėjimo ir pateikimo ieškojimai atrodė labai reikšmingi. Tačiau vėliau ieškojau kito kelio.

Nemenku repertuaro parinkimo iššūkiu tampa ta aplinkybė, kad tradicinių švenčių dalyviai anksčiau būdavo suaugusieji; o vaikai – pasirengimo šventei ir paties vyksmo stebėtojai. Kadangi muzika yra specifinė emocijų perteikimo „kalba“, o tradicinių švenčių darželyje neįsivaizduojame be muzikos, reikėjo ieškoti būdų, kaip vaikų pasirodymus draugams, svečiams susieti su stipria emocija ir / ar asociacijomis. Reikėjo parinkti tokią muzikinę medžiagą (dainos, skanduotės, rateliai, šokiai, žaidimai, teatriniai elementai, šventės fono muzika ir kt.), kuri visus vaikus suburtų, skatintų dalyvauti, o ryškiausi potyriai išliktų ilgam.

Antra svarbi švenčių šventimo ikimokyklinėje įstaigoje aplinkybė – dauguma tradicinių lietuviškų švenčių (rugių sėja, piemenų ganiavos pabaigtuvės, Pusiaužiemis, Užgavėnės, Gandrinės, Velykos, Sekminės, Joninės) anksčiau būdavo švenčiamos ne patalpose, o gamtoje. Reikėjo kolektyvo pastangų darželio-lopšelio „Volungėlė“ kiemą pritaikyti arba paruošti įvairioms kalendorinėms lauko šventėms švęsti: įrengti laužavietę, sukasti rugių lauką, surišti rugių pėdą, įsigyti žvėrių ir Užgavėnių persirengėlių kaukių, pakabinti sūpynes, pasodinti lietuviškų gėlių, paparčių ir kt. Reikėjo „persijoti“ vaikų tradicinėms kalendorinėms šventėms tinkamą muzikinį repertuarą atsisakant ilgomis ir sudėtingomis melodijomis pasižyminčių lietuvių dainų (tinkamesnių dainuoti vakaronėse patalpose, mažais būreliais) ir įtraukiant skanduotes, skaičiuotes, piemenų būrimus, pamėgdžiojimus, ritualus, pasirenkant apeiginius veiksmus palydintį specialiai atrinktą muzikinį foną.

Apibendrindama ieškojimų kelio patirtį, galiu teigti – šventinių renginių darželyje sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo kolektyvo, ypač muzikos pedagogo meistriškumo, kūrybiškumo, tradicijų žinojimo ir gebėjimo taikant įvairius metodus repertuaro kartojimą „paversti“ vaikams įdomiu žaidimu.

 

– Ar daug Klaipėdoje į „Volungėlę“ panašių lopšelių-darželių? O gal jūs išskirtiniai?

Manau, kad išskirtiniai.

Tuo, kad buvome pirmieji Klaipėdoje įstaigos prioritetu pasirinkę etnokultūrą. Sovietmečiu tai buvo pakankamai sunku: trūko žinių, literatūros, nebuvo iš ko mokytis. „Volungėlės“ pedagogės, taip pat  ir aš, ėjome bandymų ir atmetimo keliu, bandydamos „eiti į gylį“.

Pirmieji Klaipėdoje pradėjome rengti rudens vakarones su vaikų tėvais, pedagogių ansambliu „Mamos mokykla“.

Nors šiuo metu etnokultūrą prioritetu laiko dar dvi Klaipėdos įstaigos (lopšeliai-darželiai „Radastėlė“ ir „Eglutė“), bet tokią  išpuoselėtą,  etnokultūriniais elementais praturtintą aplinką turime vieninteliai.

Vieni pirmųjų iš Klaipėdos darželių pasisiuvome ir išsisiuvinėjome stilizuotus tautinius rūbus vaikams ir pedagogams. Siuvantis rūbus savo konsultacijomis, patarimais, praktiniais seminarais daug padėjo tautodailininkė etnologė Elena Matulionienė.

–Dėkoju Jums už išsamų pokalbį ir vaizdinę medžiagą. Sėkmės Jums, visam kolektyvui ir volungiukams.

Kalbėjosi Beatričė Rastenytė