O. Voverienė. Lietuva po Prezidento rinkimų

Lietuva didvyrių žemė – skelbia mūsų tautos himnas. Istorikai tvirtina
jog Lietuva viduramžiuose laisva išlikusi ir sukūrusi plačią valstybę tuo, kad turėjusi gerų vadų. Tai ir dabar reikia tvarkytis taip… Ūkininkas, norėdamas atskirti pirmalakus nuo pastarlakų, vėto javus. Ir žmonių tarpe turi būti atranka. Šį dėsnį gerai įsidėmėkite, tautininkai!
Antanas Smetona

Savo laiku Amerikos lietuvis, remdamasis Kaziu Almenu, tvirtino: „Visai neseniai sovietijos metais, buvome pasmerkti išnykti kaip tauta, išnykti, kaip savo kalbą, savo vertybes bei estetikos pajautimą puoselėjanti visuomenė. Buvome labai arti pražūties ribos, ir toje, dar taip netolimoje praeityje didžiuma Lietuvos visuomenės narių su išnykimo grėsme jau buvo susigyvenusi“ [1]. Dar 2000-aisiais metais Amerikos lietuvis viltingai džiaugėsi, kad atgavus nepriklausomybę, viskas, kaip burtininko lazdele pamojavus, pasikeitė, ir kad sovietmečiu egžistavę neišvengiamas pavojus ištirpti rusiškoje sovietinėje slavų terpėje yra panaikintas.“prieš šį pasiekimą, teigė optimistas, – visa kita, – ir pasiekimai ir pralaimėjimai tampa antrareikšmiai“ [2].

Tautos išnykimo pavojaus iš sovietų pusės tikrai jau nėra. Bet ar jo nėra dabar iš sparčiai globėjančio pasaulio pusės? Tik dar kelis kartus didesnio? Savo laiku geriausias atkurtos nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras akademikas Zigmas Zinkevičius, savo dvasinėmis vertybėmis prilygęs tarpukario Lietuvos ministrams, buvo kaltinamas, visų pirma kosmopolito Dariaus Kuolio ir jo grupės draugų, už jo Lietuvos ateities ir atitinkamai tos Lietuvos mokyklos viziją – „Tautinė valstybė. Tokia pat ir jos m okykla. Tautinis auklėjimas joje – tautos išlikimo pagrindas ir užtikrinimas“ [3].

Po Švietimo ministro akad. Zinkevičiaus „nuvertimo“, į tą postą atėjęs Kornelijus Platelis, D. Kuolio statytinis, tapęs Švietimo ministru, pradėjęs mankurtinti Lietuvos vaikus, gyrėsi ugdysiąs kažkokį (!?) „susipratusį valstybės pilietį“, o vėliau sekė vienas po kito ir vis labiau sumankurtėję švietimo ministrai iki pat mankurtizmo viršūnės – moteriškaitės, užaugusios fanatiškai idėjiškoje komunistinėje šeimoje, „susipratusios valstybės pilietės“. Ačiū Dievui, kad nors dabar Švietimo ministerijai vadovauja protingas ir kvalifikuotas pedagogas, nebijantis būti lietuviu.

Paskutinieji Lietuvos prezidento rinkimai parodė, kad Lietuvos žmonės balsavo ir iškėlė į rinkimų rezultatų viršukalnę abu didžiojo kapitalo atstovus – Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą. O Arvydas Juozaitis savo rinkiminėje programoje laimėjimo atveju iškėlęs tikslą atkurti Lietuvos tautinę valstybę ir jos vertybes, gaivinti ir puoselėti šalyje lietuvybę, liko tik penktas: po globalistų ir komunistų. Vargas, Tau Lietuva! Kai tapai bevardžių numankurtėjusių zombių Žeme, kurią jau savinasi lenkai, rusai ir visokie kitokie svetimtaučiai.Rinkimų naktį, skelbiant rinkimų rezultatus, prisipažinsiu, norėjau mirti, nes, Vlado Pūtvio-Putvinskio žodžiais tariant, „Ko man vertas tas dangus, jei jo nematys mano Tauta, jei būsimoji laimė bus tik svetimųjų puota ant manosios, nesugebėjusios gyventi ir nukankintosios kapų“ [4].

Klausantis kandidatų į prezidentus kalbas, atrodė, kad jie ir paties tautos vardo baidosi, tarsi pataikauja pilietinę visuomenę peršantiems, kuriems tautines idėjas puoselėjantys žmonės, sapnuojasi fašistais ir naciais. Tokių pilietininkų dabar gausu spaudoje bei taip vadinamoje „modernioje“ visuomenėje. Tauta jau jiems verta paniekos, kaip ir jos pagrindinė tvirtovė – lietuvių kalba. Dar visai neseniai stebėjome „modernių entuziastų“, įskaitant ir seimūnus, siekį parduoti mūsų gimtąją kalbą lenkams, ją žalojant lenkų kalbos raidėmis. Tų numankurtėjusių veikėjų vertybių sistemoje – Tauta, Tėvynė, Vienybė yra nustumtos į reliktinių provincijos sąvokų sąrašą. Todėl rašytojas Kazys Almenas, pasidžiaugęs, kad dabartinėje Lietuvoje jau yra pašalintas pavojus surusėti, „tačiau dabar mus apėmė viską niveliuojanti pasaulinė masinė kultūra, ir tapo akivaizdu, jog atsparumo jai turime nedaug. Taip yra. Ir su šia bėda mums, kaip ir visoms kitoms mažoms tautoms, tenka dabar rungtis“ [5].

Laimėjus prezidento rinkimus didžiojo kapitalo ir globalaus pasaulio kandidatams į prezidentus, atrodo, kad ta kova dar penkerius metus už tautiškumą ir už Lietuvos išlikimą lietuviška bus žūtbūtinė – būti Lietuvai ar nebūti. Ar likti tik nususinta, išdeginta, su galutinai išrautomis ir sudegintomis lietuvybės ir mūsų tautinės kultūros šaknimis, kaip po atominio karo, teritorija, dar vadinama Lietuva. Pirmiausia būtina paneigti prasimanymą, kad tautinė valstybė negali būti demokratinė, jeigu čia dominuos lietuvių tauta ir lietuvių kalba bus valstybinė. Tai – didžiausia nesąmonė,kuri naudinga tik kosmopolitams ir nutautėliams sąžinei nuraminti. Atvirkščiai, tik tautinė valstybė ir gali būti dermokratinė, nes kitokio modelio valstybėje visada pradeda dominuoti anarchija, kuriama klajojančių tautinių bendruomenių. Tuomet atsiranda politinė sankloda, kai klajoklės tautinės bendruomenės pradeda diktuoti šalyje politines madas ir valstybė pavergia tautą. O politikai kosmopolitai tokią valstybę valdo ir pavergia ją tik savo gerovei. Ar ne tokią politinę situaciją dabar matome Lietuvoje, kuri, neabejoju, dar taps baisesnė, kai baigsis Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencija

Taigi, ačiū Jums p. Arvydai Juozaiti, kad Jūs pirmasis išdrįsote pakilti prieš šitą baisiausią mūsų amžiaus negandą, globalistinį marą, nors ir aiškiai žinojote, kad jį pralaimėsite. Jūsų dalyvavimas su lietuvybės programa prezidento rinkimuose buvo kaip šviesos spindulys tamsos karalystėje, įkvepiantis vilčiai. Prieš Prezidento rinkimus rašiau, kad Lietuvoje teliko tik 3416 lietuvių, norinčių būti lietuviais, nors oficiali statistika skelbia, kad 84 proc. nuo bendro gyventojų skaičiaus [6]. Esu įsitikinusi, kad Jūsų rinkiminė kampanija šį lietuvių skaičių Lietuvoje padidino ir jeigu Jūs ir toliau aktyviai dalyvausite politikoje, tikiu, kad politinė kosmopolitinė dykra Lietuvoje sumažės.

Nuorodos:

1. Bronius Nainys. O kur lieka tauta? // XXI amžius. – 2000, geg. 17, p. 3.

2. Ten pat.

3. Ten pat.

4. Vladas Pūtvis-Putvinskis. Gyvenimas ir parinktieji raštai. – Čikaga, 1973. – P. 24.

5. Ten pat.

6. Ona Voverienė. Kiek lietuvių dar liko Lietuvoje? // Alkas.lt. – 2019.04.02