Rusijos mokslų akademijos Slavistikos instituto profesorė habil. dr. Tatjana Civjan prisimena, kad Baltijos valstybėms atsiskyrus nuo SSRS nutrūko ir draugiški bei kolegiški ryšiai tarp Lietuvos ir Rusijos mokslininkų.
„Su tuo buvo sunku susitaikyti, buvome net sutrikę. Bet padėjo absoliutus kolektyvinės kaltės principas. Pripažinę ne tik sovietų valdžios kaltę, bet ir savo kad ir nevalingą prisidėjimą prie tos kaltės, pripažinęs mūsų kolegų teisę laikytis distancijos, viską priėmėme nuolankiai, nors ir buvo skaudu. Mes tai įveikėme ir štai vėl esame kartu“, – teigia maskvietė mokslininkė.
Vieno žymiausių pasaulio baltistų prof. Vladimiro Toporovo mokinė „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo apie maskviečių solidarumą su Baltijos šalimis griūvant SSRS bei pastaruoju metu plėtojamus Rusijos ir Lietuvos kultūros ir mokslo ryšius.
Prisimena Palangą ir Vilnių
– Profesore, kaip atradote Lietuvą?
– Sovietmečiu nemažai rusų inteligentų vasarą vaikus nuolat veždavo į Jūrmalą ar į Lietuvos pajūrį. Baltijos šalys, kurios mums visada buvo užsienis, yra mano vaikystės įspūdžių tam tikra dalis. Atvažiavusi į Lietuvą vykdavau į Palangą.
Vėliau studijuodama aspirantūroje pas V.Toporovą, jam rekomendavus, atvykau į Vilnių. V.Toporovas man davė tikslų Vilniaus planą su nuorodomis, ką turiu pamatyti. Plane buvo kitoks – nesovietinis – Vilnius: Gedimino kalnas, pagoniškų šventyklų liekanos, vienuolynai, bažnyčios, Aušros Vartų Mergelė, stačiatikių cerkvės, totorių, karaimų, žydų Vilnius. Tada vienuolynai buvo uždaryti, surasti juos buvo sunku, bet tuo didesnį įspūdį jie padarydavo. Grįžusi turėjau viską smulkiai papasakoti savo mokytojui.
Vilnius, visų pirma susijęs su sakralinėmis vertybėmis, iškart pasidarė kažkoks ypatingas miestas. Be to, mums, maskviečiams, jis visada kažkodėl atrodė pietietiškas ir todėl šventiškas miestas.
Bet jaučiau ir sovietų valdžios buvimą. Gedimino prospekte, kuris tuomet vadinosi Lenino, sustojau prie labai gražaus, puošnaus namo. Ir labai nustebau, kai mano palydovas pasakė: „Einam toliau, tai KGB.“
– Ar Lietuvoje turėjote draugų?
– Po pirmos kelionės (beje, tada susipažinau su Tomu Venclova) pradėjau lankyti Vilnių ir Lietuvą dažnai (ir su sūnumi Nikolajumi Michailovu, vėliau tapusiu lituanistu), todėl draugų atsirado. Vėliau mūsų institute Viačeslavo Ivanovo ir V.Toporovo iniciatyva buvo rengiamos baltų ir slavų temai skirtos konferencijos. Į jas atvykdavo Zigmas Zinkevičius, Vytautas Mažiulis, Algirdas Sabaliauskas, Aleksandras Vanagas, Norbertas Vėlius ir kiti žymūs mokslininkai. Tada susiformavo mūsų draugų ratelis. Lietuva man visada buvo reikšminga.
Stovėjo prie ambasados
– Kaip Maskvos inteligentai reagavo į 1991 metų sausio 13-osios įvykius?
– Mes priklausėme tokiam politizuotų, stipriai antisovietiškai nusiteikusių rusų inteligentų sluoksniui. Todėl net neprisimenu, kaip apie tai sužinojau. Tiesiog negalėjau nesužinoti.
1991-aisiais dar buvo likęs gyvas emocinis įspūdis iš 1968 metų Čekoslovakijos įvykių. Prisimenu maudulį ir viltį, kad tai neturi pasikartoti. Taip pat liko atmintyje, kaip stovime su žvakėmis prie Lietuvos ambasados Maskvoje. Visiška tamsa, pastate nedega šviesos ir maskviečių minia tylėdama stovi senojo Arbato skersgatvyje.
Amorali valdžia
– Anuomet buvote prieš sovietinę santvarką, o koks jūsų santykis su dabartine Rusijos valdžia?
– Žinoma, neigiamas, koks dar gali būti. Vertinu ją kaip amoralią, siekiančią atkurti sovietų valdžią. Visi tie praturtėję komunistai, kagėbistai… Žinoma, mano vertinimas labiau jausminis, objektyvių duomenų, kur link suka Rusija, neturiu. Apie tai gali spręsti politikai, istorikai.
Bet kai buvo vėl įteisintas sovietinis himnas, patyriau emocinį šoką. Man tai atrodė gėdinga. Daugeliui inteligentų taip pat atrodė, žmonės buvo pasiryžę neatsistoti, kai bus atliekamas šis kūrinys. Ir tuojau pat valdžia priėmė įstatymą, kad toks elgesys užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Aš asmeniškai vengiu situacijų, kur turėčiau viešai atsistoti skambant šiam himnui. O namie vos išgirdusi pirmus garsus per televizorių tučtuojau jį išjungiu.
– Boriso Jelcino laikais Rusijoje dar buvo stipri nepriklausoma žiniasklaida. Kokios dabar galimybės žmonėms viešai reikšti savo nuomonę?
– Laisviau kalbėti galima tik interneto puslapiuose. O tai, kokiais balsais pradėjo šnekėti diktoriai, kokios atkurtos sovietinių metų informacinių laidų užsklandos, labai primena buvusius laikus. Neklausau radijo ir nežiūriu televizijos naujienų. Viską sužinau tik iš interneto svetainių. Tas pakilimas, kai tūkstančiais ėjome į mitingus, kai buvome vieningi ir nejautėme baimės, pranyko. Žinoma, tokia jausminė būsena negalėjo ilgai tęstis. Mūsų valdžia nebuvo pasirengusi demokratijai, ir dabar labai sunku.
Jautė kolektyvinę kaltę
– Kas dabar jus sieja su Lietuva?
– Kai Baltijos valstybės atsiskyrė nuo SSRS, mūsų kolegos lietuviai ir latviai mus tarsi pamiršo, nebenorėjo bendrauti, nors anksčiau aktyviai dalyvaudavo baltų ir slavų konferencijose. Buvę asmeniniai draugiški ir moksliniai ryšiai nutrūko.
– Kodėl?
– Turbūt kitaip ir negalėjo būti. Mano sluoksnio žmonės, jausdami kolektyvinę kaltę dėl Baltijos valstybių okupacijos, nutrūkusius ryšius nuolankiai priėmė kaip įvykusį faktą. Nors ir atrodė, kad tai neteisinga – juk ėjome paremti Lietuvos žmonių prie jūsų valstybės ambasados, dalyvavome protesto mitinguose. V. Toporovas griežtai atsisakė valstybinės premijos dėl neteisybės Baltijos šalių atžvilgiu. Ir staiga kolegos iš Baltijos valstybių nusigręžė.
– Ar jus tai žeidė?
– Turbūt kažkiek. Jeigu džiaugiesi kitų pergale, solidarizuojiesi su tautomis, kurios išsikovojo laisvę, daug kartų kartojai „mes su jumis“, šiek tiek apmaudu. Bet mums pakelti nuoskaudą turbūt padėjo ta kolektyvinė kaltė prieš Baltijos valstybes, kurios buvo okupuotos.
Maskvoje V.Toporovo iniciatyva daugelį metų leidome serijinį leidinį „Baltų ir slavų studijos“. Iki šiol yra išleista 18 šio leidinio tomų. Leidinio redakcija visada stengiasi, kad šiose studijose publikacijas skelbtų ir Latvijos bei Lietuvos mokslininkai. Jiems netgi teikiama pirmenybė.
Mūsų ryšiai atsinaujino, tęsiame konferencijas. Dabar turbūt labiausiai bendrauti kliudo pinigų trūkumas.
Unikali J.Budraičio veikla
– Kaip dabar bendradarbiaujate su lietuvių mokslininkais?
– Beveik 14 metų Lietuvos kultūros atašė Maskvoje dirbo ypač populiarus Rusijoje (visų pirma dėl filmo „Niekas nenorėjo mirti“) aktorius Juozas Budraitis, jautrus, išsilavinęs ir labai kūrybingas žmogus. Jam daug kuo turėtų būti dėkingi ir rusų, ir lietuvių kultūros žmonės. Jis Maskvoje sukūrė unikalų Baltų ir slavų ryšių centrą. Kiekvienos šalies ambasada organizuoja nacionalines dailės parodas ir rodo nacionalinius filmus, bet J.Budraičiui tokia veikla atrodė per siaura.
J.Budraitis susipažino su V.Toporovu, juos siejo artimi draugiški ryšiai, ir jie kartu J.Baltrušaičio namuose, Maskvoje, daugiau kaip dešimt metų organizuodavo baltų ir slavų konferencijas, kuriose svarstyti įvairiausi kultūros, etnografijos, lingvistikos, istorijos klausimai. Į šias konferencijas atvykdavo ne tik mokslininkų iš Rusijos ir Baltijos šalių, bet ir iš JAV, Austrijos, Italijos, Čekijos, Lenkijos, Prancūzijos, Japonijos.
Tai vis J.Budraičio nuopelnai. Todėl karčiai gailimės, kad jis baigė darbą Maskvoje. Teko net girdėti, kad Lietuvoje J.Budraičio darbai deramai nėra vertinami. Bet jis be galo daug nusipelnė Rusijos ir Lietuvos kultūriniams ryšiams. Tiesa, pastaruoju metu ta veikla buvo kiek nuslopusi, nes tiesiog pradėjo trūkti pinigų. O visai be pinigų ką nors reikšmingo surengti sunkoka. 
– Viešėdama Lietuvoje buvote susitikusi su Seimo vicepirmininku Česlovu Juršėnu. Apie ką kalbėjotės?
– Kalbėjomės, kad Seime kitų metų balandžio mėnesį drauge su Rusijos mokslų akademijos Slavistikos instituto Baltų ir slavų tyrimų centru bei Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir baltistikos katedra reikėtų organizuoti tarptautinę mokslinę konferenciją „Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos. Akademikui Vladimirui Toporovui atminti“ ir surengti parodą.
Tai nebūtų sudėtinga, nes daug V.Toporovo asmeninių daiktų jo dukros perdavė Lietuvių kalbos institutui, kuriame sukurtas memorialinis mokslininko kabinetas ir tiriamas jo mokslinis palikimas. Tikimės, kad konferencija įvyks – šiuo metu su kolegomis iš Lietuvos kuriame jos programą.
