A. Andziulis. Velniava slypi Pilietybės įstatyme

Atidžiau pažvelgus į procesus, vykstančius pilietybės įgijimo bei netekimo baruose, atsiskleidžia labai ryški asimetrija tarp pilietybę įgyjančių – pakankamai tolimų Lietuvai asmenų ir Lietuvoje gimusių piliečių, kurie, po 1990 m. kovo 11-osios išvykę užsienin ir ten užsidirbę teisę į kitos šalies pilietybę, turėtą Lietuvos pilietybę praranda Pilietybės įstatymo nuostatų pagrindu.

Štai Migracijos metraščiuose (http://migracija.lrv.lt/lt/statistika/migracijos-metrasciai) pateiktų duomenų pagrindu mano daryta suvestinė:

Nuo 2012 metų nuolat augantis antros pilietybės suteikimas „atkūrimo tvarka“ yra akivaizdus.

Esame įpratę, kad pilietybė įpareigoja ją turintį asmenį mokėti mokesčius, ginti šalį ir suteikia teisę rinkti ir būti renkamam.

Šiuo metu teisę rinkti ir būti renkamais įgyja labai tolimus ryšius su Lietuva turintys asmenys, beje – drauge ir teisę savo vardu įsigyti žemę, o čia gimę ir išvykę dabar šias teises praranda. Tokia ryški asimetrija.

Dvi grupės argumentų – dėl ko nereikalingas referendumas dėl LR Konstitucijos 12 str. pakeitimo

Pirma argumentų grupė kyla iš Nepriklausomybės atstatymo meto, kuomet siekėme savo valstybės savarankiškumo. Trumpiausiai ir pilniausiai to meto požiūrį atspindi Nepriklausomybės Akto sig­na­ta­rės Zi­tos Šli­čy­tės apibendrinimas:

„Vals­ty­bė yra ne kas ki­ta, o pir­miau­sia – pi­lie­čių or­ga­ni­za­ci­ja. Pi­lie­čiai vals­ty­be rū­pi­na­si, ją iš­lai­ko, įgy­ven­di­na ir gi­na jos įsta­ty­mus. Vi­sų įsta­ty­mų lai­ky­ma­sis yra pi­lie­čio pa­rei­ga. Pi­lie­čiai, ku­riems ne­rei­kia mo­kė­ti mo­kes­čių, gin­ti Kons­ti­tu­ci­jos, sau­go­ti vals­ty­bės te­ri­to­ri­jos, nė­ra pi­lie­čiai. Są­mo­nin­gu pi­lie­čiu ga­li bū­ti tik gy­ven­damas sa­vo vals­ty­bė­je – Lie­tu­vo­je“.

Antra argumentų grupė kyla iš LR Konstitucijos 12-to straipsnio analizės. Štai šio straipsnio tekstas:

„12 straipsnis
Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“

Šią argumentų grupę geriausiai atstovauja dr. Jonas Ramanauskas:

„Pilietybės įstatymas negali prieštarauti Konstitucijai, todėl, pagal Konstitucijos 12-o straipsnio 3-čią dalį sukurtas Pilietybės įstatymas, reglamentuojantis pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, niekaip negali paneigti LR Konstitucijos 12-o straipsnio 1-os dalies suteiktos teisės į pilietybę gimstant. 

Jeigu asmeniui, kuris gimė Lietuvoje ir turi teisę į LR pilietybę bus atimta arba nesuteikta LR pilietybė, tai tokiu atveju bus paneigta konstitucinė nuostata, kad „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant…“

O kaip su LR Konstitucijos 12-o straipsnio 1-os dalies antrąja nuostata: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais? Čia aiškiai matome, kad tie kurie įgyja LR pilietybę kitais įstatymo nustatytais pagrindais yra pilnai Pilietybės įstatymo dispozicijoje.

Išvada: Akivaizdžiausiai iš LR Konstitucijos 12-o straipsnio 1 dalies matome, kad turime dviejų rūšių LR piliečius pagal jų teisę įgyti LR pilietybę. Pirmieji turi konstitucinę teisę į pilietybę, kurią įgyja gimstant, ir antrieji, kuriems teisę į LR pilietybę suteikia LR pilietybės įstatymas.“

Kita dr. Jono Ramanausko citata: „LR pilietis, kuris teisę į LR pilietybę įgijo gimimu niekaip kitaip ir prie pačių keisčiausių aplinkybių įgijęs negali prarasti LR pilietybės, nebent pats atsisako LR pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Pilietis, kuris LR pilietybę įgijo kitaip nei gimimu, pilietybės gali netekti taip kaip nustatyta Pilietybės įstatyme.

Taip yra todėl, kad joks įstatymas negali paneigti LR Konstitucijos LR piliečiams suteiktos teisės įgyti ir būti LR piliečiu, kai tą teisę įgyja gimimu.

LR Pilietybės įstatymas privalomai turi garantuoti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyjamą gimstant ir visam laikui, nes Konstitucija nenumato jokių apribojimų. Kitaip toks Pilietybės įstatymas prieštaraus, o ir dabar prieštarauja Konstitucijai.“

Dėl to dr. Jonas Ramanauskas kviečia jokiu būdu nekeisti LR Konstitucijos 12 straipsnio, o LR pilietybės įstatyme įtvirtinti šią nuostatą: LR pilietis, gimęs Lietuvoje, ir gyvenantis kitoje valstybėje, gali įgyti ir kitos valstybės pilietybę.

Toks sprendimas turėtų išspręsti mano minėtą asimetriją po 1990 m. kovo 11-osios išvykusiųjų naudai. Kitas sprendimo būdas – apriboti šiuo metu progresuojantį pilietybės suteikimą „atkūrimo tvarka“. Galimas būtų ir abiejų sprendinių derinys. Tačiau tai ne šios dienos ir ne šio referendumo klausimas.

Visais atvejais pastangos pažaboti dabartinę asimetriją pilietybės srityje turėtų būti nukreiptos į Pilietybės įstatymą, o ne į Konstitucijos 12-tą straipsnį.

Dėl to visus bendrapiliečius kviečiu nepritarti siūlomam Konstitucijos 12-to straipsnio keitimui, arba sugadinti referendumo biuletenį pažymint abu pasirinkimus – ir UŽ, ir PRIEŠ.

Apginkime mūsų Konstitucijos 12-tą straipsnį, kad jis nebūtų pakeistas.

Autorius yra Baltijos instituto Referendumo oponentų grupės narys