Toliau skelbiame Gintaro Beresnevičiaus Vytauto Didžiojo Universitete, 1995 m. skaitytų paskaitų konspektus apie Eugeno Drevermano (Eugen Drewermann), už savo kritines pastabas Katalikų bažnyčios atžvilgiu pašalinto iš dėstytojo ir pastoriaus pareigų, pažiūras. Už šias paskaitas ir pats G.Beresnevičius buvo išvarytas iš Kauno Dvasinės seminarijos, kurioje tuo metu skaitė kursą, skirtą lietuvių kultūrai.
5. Nustatyta ateitis arba priesaikos prievarta
Katalikų bažnyčia labai gerai suvokia, kokios trapios yra psichologinės prielaidos, kuriomis remiasi jos institucinė tvarka. Ji nuolat stengiasi riboti savo subjektų laisvę. Kiekviena organizacija, kiekviena žmonių grupė turi spręsti problemą. Nuolat egzistuoja galimybė, kad kai kurie bendrijos nariai pasirodys nepatikimi arba laisvi, arba ketins išvengti revizionizmo grupėje. Žmonių grupės šią problemą sprendžia vidinės prievartos keliu. Atskiras žmogus tiesiog mėginamas įpinti į grupę, jam yra pažadama, kad jo paties laisvė bus tvirta, ji bus vis aktualizuojama, aktyvinama. Atskiras žmogus turi prisiekti, kad jis laikysis šios sukaustytos laisvės.
Sartras yra rašęs apie priesaikoje atsirandantį teroro broliškumą. Šiaip galima pasakyti, kad priesaika reikalinga tol, kol egzistuoja grupės, kurias grindžia laisvės baimė. Priesaika leidžia šią baimę įveikti. Tai yra baimės įveikimo priemonė. Priesaikoje yra ir tokia teksto dalis, kurioje sakoma, prisimenama, kad už priesaikos sulaužymą bus baudžiama. Taip, čia yra žmogiškosios priesaikos, bet prisiminkime, kad pats Jėzus aiškiai uždraudė savo mokiniams prisiekti (Mt 5,33-37) ir senoji Bažnyčia šios praktikos griežtai laikėsi (Jok 5,12). Kodėl taip elgtasi, yra akivaizdu. Jei žmogiškųjų santykių pagrindinė problema tampa baimė, ši baimė gali tapti Viešpačiu, o Viešpats Dievas bus pažemintas iki žmogiškosios baimės priedėlio. Priesaika remiasi vien tik žmogiška baime, visuotine, galbūt sumetafizinta. Ypač sunki situacija tada, kada ši žmogiškoji baimė projektuojama į dieviškumą ir kada atsiranda baimės moralė.
Taigi, Jėzus atmetė priesaiką kaip neprotingą prieštaravimą Dievo esmei. Jis norėjo parodyti savo mokiniams, kad jie turi įveikti savo baimes ir tarpusavyje gyventi ne iškilmingai prisiekę nedaryti ko nors blogo vienas kitam, bet tiesiog pasitikėdami Dievu, Dievo globoje. Kitaip tariant, Dievas Jėzui yra esminis žmogiškosios būties pagrindas ir būtent Jis įgalina grupės egzistenciją. Ne baimė ir ne prievarta turi išlaikyti grupę. Jeigu prisiekiama, ypač jei prisiekiama Dievo atžvilgiu, žmogaus baimė tampa bausmės baime ir siaubo šaltiniu. Jėzaus požiūriu tokia baimė apiplėšia žmogų, atima jam galimybę tiesiog pasitikėti Dievu.
Čia prisiminkime Katalikų bažnyčią. Jos nariai prisiekia kaip ir visos kitos žmonių grupės, ir būtent per priesaiką Bažnyčia mėgina užsitikrinti savo narių ištikimybę, ypač tų narių, kurie užima svarbias vadovaujančias pozicijas. Jokioje kitoje institucijoje šiais laikais nėra prisiekiama tiek daug kartų ir taip dažnai, kaip Katalikų bažnyčioje. Ką mes galime kalbėti apie 12 metų mergaitę ar berniuką, kuris Pirmosios Komunijos metu savo vyskupo akivaizdoje turi atnaujinti krikšto pažadą arba iškilminga forma atsisakyti velnio ir visų jo veiksmų ir pasižadėti visą gyvenimą klausyti Bažnyčios. Tą jau yra pastebėjęs Kierkegoras. Jis yra sakęs, kad tokio amžiaus vaikučiui negalima patikėti šimto talerių, nes jis juos iššvaistys arba pames, tačiau apie išganymą ir apie pražūtį toks vaikutis jau gali kalbėti ir ne šiaip kalbėti, bet prisiekinėti.
Taigi, Kleriker prisiekia ir nuolatos prisiekia Biblijoje, kurioje parašyta: „Tu neturi prisiekti“ arba „Tu negali Dievo vardo paversti beprotybe“(Iš 20,7). Čia kalbama ne apie priesaikos turinį. Galų gale dar prieš pusę šimto metų kunigai, gaudami diakonato šventimus, turėjo sudėti tą vadinamą antimodernistų priesaiką, kurioje būsimasis kunigas turėdavo atsižvelgti į visa tai, ką XIX a. pasiekė filosofija, gamtamokslis, istoriniai tyrimai bei filosofija. Šiuo atveju lemia pats priesaikos faktas. Prisiekę kunigai, teologijos docentai, vyskupai praėjus tam tikram laikotarpiui, priesaikas atnaujina, nes Bažnyčiai priesaikų neužtenka. Ji jas priima ir mielai atnaujina. Psichinė priesaikos institucijos problema slypi ne vien akivaizdžioje Bažnyčios baimėje, kurią ji nori nuslopinti per vis naujas ir naujas priesaikas. Priesaika rodo tai, kad Bažnyčia per šią pakriką paneigia save kaip Kristaus Bažnyčią. Taip pat ji paneigia bet kokios kitos grupės psichinę dinamiką. Priesaikos charakteris yra klastingas. Žmogus taria priesaiką, ji padaroma kontroliuojama, įpareigota, nusakoma. Mes jau pastebėjome, kad Katalikų bažnyčia savo Kleriker gyvenimą apriboja iš visų pusių. Ji riboja judėjimą erdvėje, siaurina jį per drabužius. Dabartinis laikas siaurinamas, apribojamas kalbant brevijorių ir t.t. Kaip matėme, čia yra susiaurinama praeitis, o dabar yra siaurinama ateitis, būtent – priesaikos keliu. Tam, kad būtų garantuota institucijos ateitis, turi būti kontroliuojama individo raida, jo ateitis. Ištaręs priesaiką atskiras žmogus pasmerkia save išlaikyti dabartinę sielos būklę. Jis pasižada visais laikais būti toks, koks jis yra dabar. Taip, jam leidžiama senti, bet neleidžiama keistis. Būsimame gyvenime jis gali sutikti labai įvairių dalykų, bet visą laiką tuos naujus dalykus jis turės interpretuoti pagal vieną schemą, t.y. interpretuoti pats nesikeisdamas.
Priesaika neigia gyvą ateitį. Apie jokį automobilį, apie jokį mechanikos prietaisą negalima pasakyti, kad jis gerai funkcionuos po penkerių metų, netgi jei jį nuolat prižiūri. Tačiau apie jaučiantį, mąstantį žmogų garantuoti privaloma. Pats žmogus privalo garantuoti, kad jis sprendžiamuose gyvenimo klausimuose dar 50 metų jaus tą patį ir mąstys irgi tą patį. Priesaika bažnyčioje yra viena aiškiausių baimės manifestacijų. Ji parodo luomo patiriamą psichinį spaudimą ir dvilypumą. Tuo pačiu visa tai galima pasakyti ir apie Kleriker. Priesaika yra nubrėžiamas brūkšnys, užbaigiantis tokius dalykus, kaip brendimas, vystymasis, augantis žmogiškumas, žmogaus asmens sklaida ir sulig priesaika galutinai prasideda žmogaus, nuolat pasiruošusio tarnauti gyvenimas, /…/.
6. Nustatyta veikla arba bėgimas į tarnystę
Ir vis dėlto tam tikra angelė paliekama. Nei ateityje, nei žmogaus tapsme daugiau nėra, jokių įmanomų judėjimo krypčių. Vis dėlto yra galimybė pabėgti į tarnystę, pasinerti darbe. Sena vienuolių taisyklė ora et labora (melskis ir dirbk), nuolatinis dienos dalijimas tarp maldos ir darbo, iš tiesų gali pasirodyti kaip labai išmintinga gyvenimo forma, bet tik tuo atveju, jei kiekvieną veiklą remtų mąstymo ir maldos fazės bei ją lydėtų. Ir atvirkščiai, kiekvienas mąstymas ir malda įtekėtų į praktinę veiklą. Tačiau Kleriker gyvenime ir darbo, ir maldos gyvenimas pavergtas susvetimėjimo ritualui. Darbo apimtis tiek kunigo, tiek ypač moteriškų vienuolijų sesučių yra labai didelė ir išorėje esančiam žmogui sunkiai įsivaizduojama. Pavyzdžiui, laisvai samdoma seselė ligoninėje gauna atlyginimą ir dirba tam tikrą nustatytą apribotą laiką. O, pavyzdžiui, sesutė ieškojo nors globos ordino, kaip vincentietė arba klemensietė, diena iš dienos kiek ji gali, privalo stovėti ant kojų. Jos darbas nežino pertraukų, nežino pabaigos. Ji privalo dirbti nuolatos.
Daugelis Klerikų iš tikrųjų dirba labai daug ir nėra jokios kalbos apie darbo dienos ribas, ir bendrai tai primena XIX a. Kapitalizmą Mančesteryje. Iki penkiasdešimties metų ordino sesutė gali būti visiškai išsisėmusi, sunykusi ir nustebusi, nes nors kadaise ji tikėjosi tarnauti Dievui ir žmonėms, dabar pastebi, kad ji nuolatos dirba, nuolatos triūsia ir nelabai aišku kam.
Iš Bombėjaus indų mergaitės novicės, pareiškusios norą padirbėti Indijoje, užuot pasiųstos pas motiną Teresę, buvo įsodintos į lėktuvą, atvežtos į Vokietiją, nupraustos, ir prasidėjo teologijos studijos, vokiečių kalbos studijos, po to pakviestas Indijoje dirbantis dvasininkas joms dėstyti slaugos pagrindus, mediciną, visokius kitokius labai reikalingus dalykus. Gyveno jos gerai ir puikiai matė Vokietijos realybę, nors iškrapštytos iš Bombėjaus lūšnynų. Galų gale tos mergaitės ėmė atsisakyti savo ankstesnių ketinimų. Galiausiai pareiškė, kad jos dirbs Indijoje tada, kai bus pastatytas lygiai toks pat pastatas kaip ir Vokietijoje, su medicinine įranga ir su atitinkamu personalu.
Panašių situacijų yra daug. Labai sunki katalikų Bažnyčios padėtis yra Brazilijoje, kadangi yra labai didelė teritorija ir daug žmonių. Parapiją kunigas geriausiu atveju aplanko kartą per metus. II Vat. Susirinkimo metu Brazilijos vyskupai paprašė, kad iš Europos būtų siunčiami kunigai darbui į Braziliją. Bet Europa visų pirma domisi savo problemomis, čia irgi trūksta kunigų. Galiausiai susirinkimas priėmė tokį nutarimą, kad į Braziliją vykti norintiems kunigams kliūčių nebus daroma. Taip klausimas buvo išspręstas, bet problema liko. Iš vienos pusės mažėjant pašaukimų daugėja darbo apimtis, iš kitos pusės tas darbas organizuojamas dažnai neprotingai. Ir trečias dalykas, didžiuliai skirtumai tarp Europos ir trečiojo pasaulio šalių tikroje misijų veikloje yra neįveikiami.
Darbo yra ne tik sesutėms. Didžiulis krūvis tenka ir kunigams. Keista, kaip sako Drevermanas, kada pasikalbi su vyresnio amžiaus kunigais, išgirsti iš jų, kad jie prieš kelias dešimtis metų nuo pirmadienio iki šeštadienio ruošdavosi savo dešimties minučių sekmadieniniam pamokslui, o po to pirmadienį, t.y., tikrąjį kunigų sekmadienį žaisdavo kortomis ir vėl pradėdavo iš naujo ruoštis sekmadienio pamokslui.
Dabar, sako Drevermanas, situacija yra visai kita. Norint kunigauti reikia sekti paskui savo parapiją, paskui savo žmones. Žmonės ne tiek eina į bažnyčią, kiek reikia eiti pas juos. Kunigas šiandien gyvena neramiau, nervingiau, nebeužtenka paskaityti pamokslo sekmadienį, reikia dirbti ir kultūrinėse organizacijose.
7. Pašaukimo aplinkybės arba evangelinių patarimų psichologija
Psichogenetinis fonas arba pirminis rolių pasiskirstymas šeimoje
Matėme, kaip galima analizuoti Kleriko psichinę struktūrą, kad galima kalbėti apie ontologinę netikrovę, tačiau akivaizdu, kad galima paklausti, iš kur kyla pats ontologinis netikrumas ir kaip jis įgyja ypatingą klerikalinę formą. Mes kalbėsime apie tai, iš kur psichologiškai atsiranda taip vadinami evangeliniai patarimai, t.y. klusnumas, neturtas ir skaistybė, kokius specifinius konfliktus jie parodo.
/…/ Kleriker turi stiprią ir subjektyviai labai išreikštą valią kažką nuveikti kitiems žmonėms, kas būtų tikrai teisinga ir reikalinga. Paradoksalu, bet ši valia būti naudingu veikia drauge su palūžusiu pasitikėjimu savo paties asmeniu ir savo paties jėgomis. Atrodo, kad būtent iš to, jog žmogus nejaučia savo egzistencinio pagrindo, teisėtumo, kyla jo kompensuojantis troškimas padaryti kažką naudingo, kad pateisintų savo būtį, nepaisant nieko. Siekiama radikalaus buvimo kitiems, kitų labui atsisakant savęs paties, atsisakant bet kokių privačios laimės formų ir šitaip prarandant savo paties gyvenimo pagrindus veikti toliau. Lig šiol mes matėme, kad ontologinio netikrumo jausmas psichoanalitiškai pasirodo kaip tiesioginė nepriėmimo-nepritarimo jausmo pasekmė. Filosofiškai žvelgiant visa žmogaus būtis yra ontologiškai netikra. Kiekviena žmogiškosios egzistencijos forma gali parodyti skirtingas problemas, pvz., būties perteklių bei nenaudingumo pojūtį.
Pradėkime nuo atmetimo potyrio. Vaiko istorijoje atmetimas beveik niekada nereiškia, kad jo tėvai tiesiog nenori naujagimio. Atmetimas patiriamas jau tada, kada kūdikis gimsta, kada jis praranda betarpišką tiesioginį ryšį su motina. Atmetimas vaiko psichologijoje jau yra jaučiamas tada, kada naujagimis yra vos tik gimęs. Išmetimas iš motinos kūno yra vienas potyris, vėlesnis potyris yra atjunkymas. Šiaip ar taip, vaikas pačiais pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais išgyvena nuolatinę atmetimo patirtį ir ji formuoja vaiko vėlyvesnį gyvenimą. Vaikas jaučiasi nereikalingas ir prie viso šito dar prisideda ne vien paties vaiko psichologijos, bet ir motinos psichologijos dalykai.
Moteris gali pagimdyti vaiką, bet jau pats to vaiko egzistavimas jai gali būti nepakeliamas. Yra moterų, kurios kitomis aplinkybėmis galėtų tapti geromis motinomis, tačiau kartais į paviršių iškyla tam tikri neurotiniai dalykai, apsunkinantys santykį tarp motinos ir vaiko. Kleriko psichės atsiradimui ypač palanki yra tokia situacija, kada vaikas auga motinos šešėlyje, ir ypač neurotiškos motinos šešėlyje. Yra motinų, kurios savo motinos vaidmenį atlieka su tam tikru kaltės jausmu, pvz., atsiradusiu iš to, kad jos to vaiko nenorėjo arba tas vaikas yra „perteklinis“. Idant ji šitą savo kaltės jausmą išpirktų, psichologiškai ji patenka į tam tikrą neurozę, t.y. jausdama kaltės jausmą prieš vaiką negali elgtis taip, kaip kad turėtų elgtis normali motina.
Drevermanas sako, kad Kleriker psichę formuoja labai ankstyvi vaikiški atsiminimai, kurie yra jo pasąmonėje ir tų pasąmonėje esančių atsiminimų motinos įvaizdis vėliau formuoja Dievo įvaizdį. Visa tai vyksta pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.
Krikščioniškoje eschatologijoje egzistuoja Dievas, kuris yra geras ir gera linkįs, tačiau tikraisiais savo ketinimais ir tikrąja savo veikla visų pirma pasišalina nuo realiai egzistuojančio pasaulio problemų. Šitas įvaizdis atsiranda tada, kada vaikas išgyvena motiną kaip ganėtinai artimą, pakankamai artimą, kad ji sužadintų pačias intensyviausias viltis, o tuo pačiu išgyvena ją kaip pakankamai tolimą, galinčią tas sužadintas viltis sužlugdyti. Tai yra prieštara, iš kurios atsiranda charakteringa Kleriker psichės ambivalencija. Jau nuo pat pirmųjų kūdikystės mėnesių vaikas patiria nuolatinį atmetimą, jis yra ypač su motina susijęs, bet realybėje jo gyvenimas yra nuolatinis atskyrimas vis toliau nuo motinos. Tokiu būdu nuolatinis tikėjimasis ir nuolatiniai nusivylimai formuoja klerikalinės psichės ambivalenciją.
Nebūtinai motina turi būti neurotikė. Neurozės motinos ir vaiko santykyje visada atsiranda. Paimkime, sako Drevermanas, elementariausią pavyzdį – moterį, kuri serga širdies astma. Savo vaiko atžvilgiu ji pasirodo kaip labai išsigandusi, susirūpinusi motina, kuri savo pareigas atlieka pačiu ištikimiausiu būdu, bet tai vyksta iki tos akimirkos, kada ją slegiantis atsakomybės jausmas pasidaro nebepakeliamas ir ji daugiau tiesiog nebegali taip elgtis. Ji neišlaiko motiniškumo, nuolatinio rūpinimosi įtampos. Tada savo vaikui tą įtampą ji perduoda per savo kūno judesius, nors gali to ir nesakyti, juk vaikas – dar kūdikis ir jis kalbos nesupranta.
Motinos baimė mirti su laiku pereina į vaiko baimę, kad motina numirs ir jis visom savo jėgom stengiasi kiek įmanoma ilgiau motiną išlaikyti gyvą. Dar prieš tai, kai vaikas gali daugiau mažiau užtikrintai jaustis žemėje, jis turi užtikrinti savo motinos gyvenimą ir tik taip jis gali tikėtis toliau gyventi kaip vaikas. Vaikas jaučia nepaprastai didelę atsakomybę ir šita atsakomybė atsiranda kaip motinos skleidžiamo kaltės ir atsakomybės jausmo kompensacija. Tuo pačiu ir vaikas jaučia kaltę dėl to, kad motina kenčia arba kad ji yra nepatenkinta, o tai vaikas ir kūdikystėje gali pajusti. Jis jaučiasi už tai atsakingas ir tai yra konfliktas, kuris gali būti išspręstas tik stipriu savojo „aš“ apribojimu. Vaikas jaučia baimę vien savo paties egzistencija pakenkti motinos gyvenimui ir ši baimė virsta nuolatinio rūpesčio būkle. Vaikas nuolat rūpinasi ir stebi motiną. Tokiu būdu tarp jų abiejų atsiranda abipusės atsakomybės sistema. Bet tai reiškia, kad motinai neleista gyventi nuosavo gyvenimo kaip moteriai, kadangi ji turi vaiką, be kurio ji negali gyventi ir tuo pačiu metu atvirkščiai – vaikui neleista gyventi savo paties gyvenimo, kadangi jis turi motiną, kuri negali gyventi greta jo. Šitokios dualistinės sąjungos rezultatas yra nuolatinis noras būti kitiems, kaip galima mažiau kliudyti kitiems. Tuo pačiu atsiranda ir didžiulis visokiausių rūšių, kliūčių ir sunkumų svoris.
Galiausiai vaikas jaučiasi nemylimas, ir iš to seka, kad (jam pačiam taip atrodo) jis nevertas meilės. Kuo jautriau ir kuo nepriekaištingiau šiomis aplinkybėmis ima veikti vaikas, tuo labiau plečiasi jo įmanomos kaltės erdvė. Jo kaltės jausmas ne mažėja, bet plečiasi ir taip pat plečiasi, auga reikalas atkurti normalią situaciją.
Moralės lygmenyje iš tos situacijos nėra išeities, ir vaikui formuojasi nuolatos paliekančios ir tokiu būdu ir morališkai kaltos egzistencijos pasaulis.
Čia kalbama apie egzistencinį, tačiau aplamai ne mūsų pasaulėžiūros po saule pasaulį, kuriame žydai net savo religijoje pademonstravo, kaip net tvartą, gudriai parazituojant, galima paversti paauksuotom parazistinėm nycom.
Tačiau, brunonine kryžteologine terminologija kalbant, joks prisiekęs kryžiuočių darbo tęsėjas su evangelizuotu tvarto benkartu neatpirks protėvystėje prakeiktos ir vis tebežyd. ir kryž. čioninamos Lietuvos esybės skriaudos.
Lai tas straipsnyje minimas neurozinis kryžiuotis ir tebeišgyvena savo psichės atmetimo patirtį. Manau, jei ši okupacinė rėmėjais žydreligija aplamai grįžtų kryžių tėviškėn, nereikėtų čia apie ją ir jos psichę Lietuvoje aplamai kalbėti.