J. Proškus. Istorinė atmintis Stakliškių seniūnijoje Gojaus miške

Laikas bėga nesustabdomai, nebeliko gyvųjų amžininkų kurie prisimintų pokario metus ir tas žūtbūtines Lietuvos partizanų kovas su naujais okupantais. Tą vaizdą galima atkurti tik prisiminus jau senai anapilin išėjusių tėvų pasakojimus bei atidžiai ir objektyviai išnagrinėjus išlikusius archyvinius dokumentus. Šie tragiški veiksmai Gojaus miške prasidėjo 1944 m. rūpjūčio mėnesį, tik ką sovietinei armijai nustūmus vokiečius už Nemuno o čia pradėjus šeimininkauti NKVD vidaus kariuomenei. Jų veiksmai atitiko visus stalininių okupantų kriterijus ir manieras.

Prasidėjus represijoms jaunesni vyrai vengė pakliūti okupantams į nagus, pradėjo slapstytis, kad būtų kur nuo darganų prisiglausti, įrenginėjo slaptus bunkerius Taip vienas iš pirmųjų, 1944 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais buvo įrengtas bunkeris ir Gojaus miške. Kas jį statė – niekas neišdavė, tik žinoma, kad tų pačių metų gruodžio mėn. vyko atkakli kova tarp čia buvusių partizanų ir reguliarios NKVD vidaus kariuomenės kareivių.

Tuomet buvo nukauta daug kareivių, nes jie užsišoko ant gerai užsimaskavusių partizanų kulkosvaidininkų. Tačiau jėgos nebuvo lygios, keliems žuvus partizanai turėjo palikti pozicijas ir trauktis. Kovos vietose žuvo du nuo fronto atsilikę vokiečių kariai ir keturi vietiniai vaikinai – Nemeikštis, Vrubliauskas, Vaitkevičius ir Komsiukas. NKVD kareiviai neleido jų laidoti, taip ir apkasė žūties vietose.

Tik po daugelio metų, Lietuvai atstačius Nepriklausomybę, buvo iškasti ir su derama pagarba palaidoti Butrimonių kapinėse. NKVD-istai patyrę didžiulius gyvosios jėgos nuostolius ėmėsi dar didesnių represijų, buvo tardomi aplinkiniai gyventojai, tarp kurių buvo ir skundikų. Pagal tokius NKVD tardytojo apklausiamojo Stakliškiečio Mickaus Jono teiginius, kad mano tėvas Pranas Praškevičius-Proškus buvo aršus sovietų valdžios priešas, kad jis subūrė Gojaus miške ginkluotų partizanų būrį, pats yra tos „bandos“ vadas o jo sodyba yra netoli šio miško Gerulių kaime ir ten jie nuolat renkasi.

Tėvas nuo 19 metų buvęs Lietuvos savanoris, dirbęs VSD tarnyboje, pasienio policijos pareigūnu Zarasų užkardoje, buvo šaulys, nuo 1935 metų grižo į Gerulių kaimą. tvarkyti savo žemę, kurią gavo kaip savanoris. Sodyba, pagal to meto standartus, tapo pavyzdinė. Niekada netoleravo komunistinės propagandos, todėl turėjo priešininkų kurių tikslas buvo vienas – bet kokiu būdu pakenkti, aplieti purvu. Buvo tardoma ir mano motina Proškienė Marijona, ji teigė, kad nežinanti kur jos vyras, namuose nesirodė nuo rugsėjo mėnesio.

Neužilgo po susišaudymo Gojaus miške, gruodžio 24 d. (tai buvo kūčių d.) į sodybą įvažiavo mašina, su azijietiško tipo būriu kareivių ir rusu karininku. Visą šeimą išvarė į kiemą, (buvome namuose šešiese, aš dar trijų metų neturėjau) iššaudę gyvulius susikrovė į mašiną o visus pastatus ir namą padegė, kad greičiau įsidegtų dar ir langus išdaužė. Karininkas motinai rėkė rusiškai (…tu sakei, kad nežinai kur tavo vyras o jis tam miške į mus šaudė..).

Kiek buvo tiesos, dabar niekas nepasakys, tačiau KGB archyve, tėvo asmens   byloje, tokie parodymai minėto Mickaus, Kazlausko iš Gailiakiemio, Daukšos iš Butrimonių yra. Tėvo buvimo vieta buvo išaiškinta 1946 metais ir represuotas kaip tėvynės išdavikas – Tuskulėnuose.

NKVD apklausoje dėl Gojaus bunkerio, tragiška lemtis buvo miškininkui Jasunskui Steponui iš Gerulių km. Tardymo metu jis buvo žiauriai daužomas, pagaliau užmuštas ir numestas į griovį. Tėvai bent sūnų galėjo palaidoti. Niekada Gojaus miškas negirdėjo tiek šūvių, granatų sprogimų, tą vėlyvąjį 44- tųjų rudenį ir dar ilgus metus jie aidėjo…

Niekada ąžuolai milžinai, eglės skarotos neregėjo tiek kritusių svetimų atėjūnų ir savų sūnų – šios žemės gynėjų, kurių kūnus Jinai priėmė, jų kraują sugėrė, kad vėl atgimtų nauja karta, nauji patriotai, Lietuvos žemės gynėjai. Daugiau nedrįskit būti pardavikais-skundikais ir šmeižti savo tautiečius. Amžina šlovė kritusiems kovose Lietuvos didvyriams!!!

Autorius yra LŠS Kauno šaulių 202-osios kuopos vadas