O kur ir bešauksi, kai jau visur šaukta! A-ū-ū!..Bet niekas negirdi, niekas nenori išklausyti, o svarbiausia – suprasti, tik numykia po nosim… Žinom, žinom… Žiūrėsim, žiūrėsim… Jau nebe pirmoji valdžia šalinasi atviro, gilaus ir pozityvaus pokalbio su KULTŪRA, tarytum jos bijo,vengia susitikimo akis į akį…
Ir vėl šaukti? Bet ar tai padės?…To ir aš nesitikiu… Bet vis tiktai… Kas kalbama po „konspiracine užuolaida“? …ir toliau valdžios gieda savo giesmę, o kultūros problemos lieka dienotvarkių paraštėse, nesuvokiama kultūros svarba, tarp inteligentijos ir tautos „vedlių“ didėja properša, nesusikalbama dėl elementarių dalykų, apgailėtini grašiai numetami jaunimo ugdymui, dvasiniams visuomenės poreikiams…
Prieš keletą metų buvo girdimas itin aštrus šauksmas tyruose: Lietuvoje vienam gyventojui vidutiniškai kultūros reikmėms skiriama du kartus mažiau lėšų negu Latvijoje, o estai savo kultūrą finansuoja 8 kartus „sočiau“ negu arogantiški lietuviai!.. O gal dabar jau ne taip, atšventus valstybės atkūrimo šimtmetį?
…aišku, aišku… kultūros duonos riekė priklauso tik nuo požiūrio į kultūrą, nuo suvokimo, kad valstybės galia, tautos gyvybingumas ir ateitis slypi dvasinėse sferose, kad uždarant vaikų meno mokyklas, skriaudžiant bibliotekas, gailint lėšų teatrams, menui, kėsinantis į lietuvių kalbos statusą, baltistiką, lituanistinių institucijų veiklą, ne tik nesutaupomos (kam?) biudžeto lėšos, bet prarandami patys didžiausi turtai – amžiais kurti ir saugoti tautos išminties lobiai…Ir taip toliau, ir kuo toliau, vis liūdniau…
…Ar galima suvienyti pusiau konspiracinius šauksmus tyruose?.. Ar bandoma?.. Jubiliejinių metų pradžioje grupė Nepriklausomos Lietuvos kultūros ministrų (nedalyvaujant dabartinei) paruošė savo deklaraciją, ją svarstė, rinko parašus…Deja, kol kas ji dar vis nepaskelbta, taip ir lieka politikos paraštėse, ji nežinoma ir kultūros bendruomenei bei Lietuvos visuomenei.
…Tad susipažinkime…
* * *
Lietuvos Respublikos kultūros ministrų deklaracija
Lietuvos Respublikos kultūros ministrai, susirinkę į posėdį du tūkstančiai aštuonioliktųjų metų vasario dvidešimt šeštą dieną, minėdami Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-metį,
pareiškia:
Lietuvos kultūra yra nelygstamas Lietuvos valstybingumo pamatas, savo simboline galia per amžius įkvėpdavusi ir tebeįkvepianti kartų kartas didžiuotis savo valstybe, kurti jos labui ir ją ginti;
Lietuvos kultūra yra svarbiausias pozityvaus Lietuvos valstybės įvaizdžio pasaulyje garantas, nuo seniausių laikų Lietuvą glaudžiai susiejanti su Europos civilizacija ir
savo nepaprasta įvairove ją praturtinanti;
Lietuvos kultūra esmingai prisideda prie Lietuvos žmonių tapatybės pojūčio formavimo, stiprina pilietiškumą ir bendruomeniškumą,sudaro prielaidas atsispirti Lietuvai nedraugiškų jėgų poveikiui;
Lietuvos kultūra stiprina Lietuvos visuomenės kūrybines galias, didele dalimi prisideda prie jos ekonominio klestėjimo ir socialinės gerovės.
Lietuvos kultūros ministrai, vadovaudamiesi tuo, kas išdėstyta,
KVIEČIA
LIETUVOS POLITINES PARTIJAS pasirašyti Nacionalinį susitarimą
„Dėl Lietuvos kultūros puoselėjimo”, kuriame, be kitų nuostatų, būtų šios:
- Laikyti Lietuvos kultūros puoselėjimą vienu svarbiausių Lietuvos politikos prioritetų;
- Iki 2022 metų pasiekti, jog Lietuvos kultūrai finansuoti skiriami asignavimai būtų ne mažesni nei 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto.
*
Gal, sakau, kai kam į tai ir reikėtų atkreipti dėmesį, ypač tiems, kurie raiko ir raikys ateityje kasdieninę valstybės iždo duoną?
*
O šauksmą tyruose užbaigsiu lyriškai tragišku, skaudžiai tikrovišku epizodu…
…Šalia dvasingųjų Pivošiūnų netoli ežero ant kalnelio stovi nedidelis kuklus medinis namelis. O tame muzikos ir pasakų samanotame pastatėlyje-viloje prieš keletą metų stovėjo juodas senas pianinas, kadaise priklausęs kompozitoriui Eduardui Balsiui.
Instrumentas daug ką mena – juo naudojantis sukurtas simfonijas, baletus, kantatas, dainas, melodijas. Paskutiniaisiais metais pianinas alsavo kompozitoriaus Rimvydo Žigaičio muzika…
Bet… vieną iš pavasarių namelį apiplėšė vandalai – sugriovė krosnį, sulaužė baldus, o svarbiausia – išsityčiodami nužudė senąjį pianiną! Ir dar kaip – brutaliai, žiauriai, pragariškai!
Nuplėšti ir sulaužyti juodi dangčiai, išdraskyta klaviatūra, išsuktos kojos, ištampyti ir pianino nervai – stygos. Ne, jos neištampytos, o visos iki vienos nukirptos metalo žirklėmis! Įsivaizduoju, kaip jos nakčia klykė, cypė, vaitojo, dūsavo ir verkė!..
Po to apylinkėse pasklido gandai gandeliai…Būktai kažkas matė, kaip vaikigaliai žaidė indėnus, lakstė su lankais, o jų timpos blizgėjo variu…
Kiti sakosi pastebėję, jog kažkieno tvarte stygomis surišti ir sutvirtinti kiaulių gardai, treti tvirtina – stygas, kaip vertingą metalą, kažkas mainė į alaus bambalį…
Sulaužytas, sudarkytas, sunaikintas pianinas – apokaliptinis, bloga lemiantis ženklas…
Žiauru ir neįtikėtina!.. Bet ar nėra sąsajų su šauksmu tyruose?.. Su visuotiniais, giluminiais KULTŪROS reikalais?
O kaip jūs galvojate, sesės ir broliai?
