Ir kas bepasakys, kaip tie ledynai, riedulynai čia kadaise slinko, stumdėsi, grumdėsi, tirpo, liejosi, kad paliko lomas plačias ir išsikišusią aukštą kalvą. Toji kalva staigiai krenta žemyn – Kalnalis ant jos viršaus įsitaisė, žmones priėmė gyventi. Bažnytkaimio pavadinimas atitinka pačią vietovę, jos “padėjimą” ant žemės. Pro čia eina kelias Kretinga–Salantai.
Tolimais laikais Kalnalio nuokalnė Salantų link buvo daug statesnė. Labai stati! Kaip ten ratais važiuodavo. – neaišku. Aukštyn tai suprantama kaip – arkliai tempia įsiręžę, kiek pajėgdami… Šiaip taip, šiaip taip… Ir jau kalne. O pakalniui? Esu girdėjusi, kad virvėmis bent vieną ratą pririšdavo, kad nesisuktų, neriedėtų.
Paskui per kelis kartus, kai šį kelią remontavo, nusklembė dalį kalvos, o apačioje gal grunto privežė – padarė viską daug nuožulniau. Pati prisimenu. Toji įkalnė, ta kalvos kakta nuo Salantų pusės buvo nuoga. Keli krūmokšniai tik. Prieš kelis dešimtmečius ją užsodino mažomis eglaitėmis. Dabar jau visas eglynas tankus žaliuoja. O aukštai už jo galima aptikti apžvalgos bokštą, į kurį įkopus visa Kalnalio apylinkių grožybė matyti. Netoli dunkso Imbarės piliakalnis, priekyje Salantų bažnyčios bokštai kyšo. Ir tos tolumos, tolumos… – į kairę, į dešinę.
Bet tik teoriškai šneku apie tai. Fotkelės iš to apžvalgos bokšto, kurios buvo darytos anksčiau, pasislėpė nuo manęs. Kada nors išlįs jos. Bet nuvažiuosite patys pasižvalgyti. Autobusai sėkmingai veža ir parveža, jei ką…
Tad iš mano paprastų fotkelių paveizėkime į Kalnalio bažnyčią, kur prie jos ir kapinės yra. Na, erdvės bažnyčiai palikta. Kas palaidota būtent šventoriuje, tai ir matyti, kad šventoriuje. Lankėme čia vieno kunigo kapą. Šventoriaus, kapinių tvora – vien iš sudėtų akmenų. Reikėjo mokėti taip akmenis vieną su kitu sudėti, kad iš jų be jokios molio ar cemento vapnos daili sienelė išeitų. Anksčiau kokį išklibintą ar pasislinkusį akmenį tuojau pat išmanančios rankos pataisydavo, naujų iš savo dirvelių atnešdavo. Dabar jau labai ir vis labiau akmenėliai tokių rankų laukia…
Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčia kažkurio iš grafų Oginskių pastatyta čia 1777 metais. Pačiu laiku. Nes bažnyčia dabar tuo ir įžymi, kad čia 1801 m. vasarį – taigi po ketverių metų nuo pastatymo – pakrikštytas įžymusis mūsų vyskupas, rašytojas, tautos blaivintojas, diplomatijos žinovas Motiejus Valančius. Gimė jis čia pat esančiuose Nasrėnuose, kur veikia jo gimtinės muziejus. Muziejui Violeta Čėsnienė gražiai ir nuoširdžiai vadovauja.
Prie Kalnalio bažnyčios nepastebėjome paminklo Motiejui Valančiui. Bet visu gražumu jis netoli stovi – Nasrėnuose, prie jo garbei augančio 200 ąžuolų ąžuolyno, kurį sumanė, visa ką organizavo buvęs šviesaus atminimo vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus direktorius Algirdas Čėsna.
Tai tiek ir užteks, kad lėkdami į Skuodą ar Salantus sustotumėte ir neskubėdami pabūtumėte Kalnalyje, susirastumėte apžvalgos bokštą… Prieš tai dar ir Nasrėnuose pavaikštinėję, su Valančiumi pasisveikinę…
Ačiū, Vigandai, už gražų ir greitą kelelį į… Kalnalį, Nasrėnus ir atgalios.
*
J. Zvonkuvienės nuotraukose – Kalnalis, Šv. Lauryno bažnyčia ir varpinė, paminklas vyskupui Motiejui Valančiui Nasrėnuose. Kretingos rajonas.
2018 09 14.
