V.V.Landsbergis. Pavymui gandrams

Kai kas nors išskrenda, palieka vietos kam nors kitam. Bulvėms. Malkoms. Dainoms. Šią žiemą jų, regis, prireiks kaip niekad.

Anykščiuose pasibaigė „Purpurinis vakaras“ skirtas V. Kernagio šešiasdešimtmečiui. Pilnutėlis Dainuvos slėnis byloja, kad žanras tampa vis savesnis. Ryškiausi lyderiai – Eglė Sirvydytė, „Saulės broliai“ ir „Stipriai kitaip“. Kaip visada stabilus ir aukštos „prabos“ G.Storpirščio orkestrėlis. O kur dar nutrūktgalvis A.Kulikauskas ar saldžiabalsis A.Kaniava…

Bene didžiausias netikėtumas – jaunieji M.Zemleckas ir K.Gudmonaitė, antrosios dienos koncertą pradėję galingais šamaniškais folk‘pakerėjimais. Jeigu jau tokia tat karta ateina, tai galima ramiai pasvajot apie užtarnautą obuolį, nukritusį ant pievos.

Ir dar vienas nueinančios vasaros džiugesėlis – B. Mar ir A.Kazanavičiaus spektaklis „Jis ir Ji“, sukurtas pagal J.Biliūno ir jo žmonos Julijos laiškus bei atsiminimus, parodytas tuoj po vidurnakčio Anykščių koplyčioje. Tikra, nuoširdu, paprasta ir gilu. Gaila, kad šio spektaklio nesimato naujajame nacionalinio dramos teatro repertuare… Gal p. A.Liuga nemėgsta Biliūno ar šiaip ko nors? O juk užsidėtų nacionalinį pliusą (nemokamai) ir galėtų toliau sau daryti tai, kas patinka.

II

  Rudenėjant sulauksime ir partizaniško kino premjeros „Nematomas frontas“, kurią sukūrė ne Lietuvoje gyvenantis šviesios atminties ambasadoriaus Aniceto Simučio anūkas Vincas Sruoginis ir Lietuvoje gyvenantis nelietuvis (švedas) Jonas Oman. Visgi džiugu, kad nepaisant Kultūros ministerijos ekspertų susidomėjimo kitomis ne mažiau svarbiomis temomis, atsiranda nebrangaus istorinio kino pavyzdžių. Partizanai – juk irgi buvo savotiškas avangardas: bunkeriai, apkasai, vienui vieni ir t.t. Tad ir filmai apie juos kuriami panašiomis sąlygomis.

III

Keistas žmogus tas švedas Jonas Oman – atvažiuoja sau į Lietuvą, į švedų kalbą išverčia Daumanto „partizanus“, kuria filmus apie partizanus, o paskui dar ir Daumanto palaikų ieško, girdydamas stribus bei kasinėdamas pakaunės šiukšlynus. Mes patys savo didvyrių kaulų jau seniai nebeieškome… Gal mūsų didvyriai kiti, negu švedo J.Oman‘o?

Iš to paties J.Oman‘o interviu Delfi‘ui:

„Jus žemyn tempia ir tai, kad į aukščiausios valdžios lygą – Seimą einama tiesiai iš gatvės, na, arba iš televizijos ekrano. Čia jau tikrai nieko naujo, sakau, bet, patikėkite, kai žiūri „siužetukus“ iš Seimo gyvenimo, tikrai susidaro įspūdis, kad Lietuvoje dabar klounų, aferistų ir oportunistų klondaiko metas. Šalis, kur žodžiai „Seimo narys“ jau pamažu tampa keiksmažodžiu, turi atkreipti dėmesį į valstybingumo sąvoką.

Valstybingumo vertinimo kriterijus jūs esate praradę ir simbolikoje. Mane stebina, kad iki šiol viena Vilniaus gimnazija vadinasi Salomėjos Nėries vardu. Ji buvo talentinga poetė (tuo niekas neabejoja), bet ir valstybingumo išdavikė. Tai ko jūs norite – šnekate apie „bojeviką“ M. Golovatovą, kuris pašaudė ir išvažiavo, jei valstybingumo išdavikės vardu iki šiol vadinama mokykla? Ką vaikai turi suprasti? „Būkite geri mokiniai, o jei reikia, eilėmis šlovinkite prisitaikymą“.

Pirmiausia pažiūrėkite į save, tada kritikuokite kitus. Kai ant atminimo lentų A. Brazauskui rašote, kad jis buvo Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas, kodėl neparašote, kas jis buvo prieš tai? Smerkiate Rusiją dėl istorijos klastojimo ir nutylėjimo, o kaip elgiatės patys? Todėl siūlyčiau ant A. Brazausko atminimo lentos teksto pridurti, kad jis dešimtmečiais buvo Maskvos diriguojamos komunistų partijos vadas.

O dėl Salomėjos Nėries, siūlyčiau iš viso tą pavadinimą pakeisti, tarkime, į Stefanijos Ladigienės, šviesuolės, visuomenės veikėjos, ateitininkės, tremtinės, vardo gimnaziją. Tai tikrai žmogus, kuris įkūnija visą Lietuvos valstybingumo siekį savo charakteriu ir darbais. O ir visa jos šeimos istorija itin glaudžiai susijusi su Lietuvos nepriklausomybės kovom moderniais laikais.“

Manau, kad Jonas Oman galėtų žymiai drąsiau nei koks V.Adamkus kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, nes jam, regisi, daug kas regisi žymiai aiškiau, negu mums, kitąsyk murksantiems iki kaklo.

IV

Dažnai kalbama, kad p. A.Gelūnas – pats geriausias kultūros ministeris, kokį tik esame turėję. Tačiau kartais kvailos fantazijos visgi ima lįsti galvon – kaži, o kaip p. A.Gelūnas pasielgtų, jeigu tarkim koks nors iš televizijų prisikėlęs p. Valinskas lieptų jam nurėžti pusę Anykščių Kultūros sostinės biudžeto ir atiduoti kokiems nors Pagėgiams, kuriuose koks nors p.Valinskas ateityje žada vienmandačiuotis.

Pasiklausius ministro interviu per radiją apie steigiamą kultūros tarybą susidaro nuomonė, jog jis nė už nepasiduotų politikų reikalavimams, jei tokių ir būtų. Tokie ir turi būti tikri ministrai!

Antraip reiktų ministerijas privatizuoti – ir galėtų, tarkim, aplinkosaugininkai užsiimti šiukšlių verslu. Juk reikia rinkimams užsidirbti… O šiukšlėse landų – kiek tik nori! Išmanantys šį verslą pasakoja, jog tai tikra aukso kasykla: niekas nesuskaičiuos, kiek atvežei. Kiek surūšiavai, o kiek liko nerūšiuota… Bet paėmei kaip už surūšiuota… Gali ir vandens pilną konteinerį pasverti kaip šiukšles – gyventojai susimokės. Atvežei išpylei, susigėrė, nebeliko, o pinigai už išvežimą liko…  Vis į ūkį, ne iš ūkio, kaip sakoma.

V

Anądien teko kalbėtis su skulptorius Gediminu Karalium, kuris jau kelinti metai kantriai stengiasi padovanoti Lietuvai Vytauto Didžiojo skulptūrą, bet jam vis nesiseka. Jau ir Žalgirio metinėms siūlė, lyg ir palanki proga buvo, bet… Vilniaus valdžia nerado kur ją pastatyti. Tada Gediminą Karalių pasikvietė Trakų savivaldybė ir pasiūlė Vytautą karalių pastatyti saloje, pakeliui į Trakų pilį. Bet staiga pasirodė, jog savivaldybė apsižioplino, nes ten jau stovi medinis Užkurnio išdrožtas Vytautas… Ir prasidėjo debatai – statyt nestatyt… Atsirado daugybė reikalo žinovų, kurie sako – Gediminai, gal varyk tu žinai kur… į Senuosius Trakus ir pasistatyk ten savo Vytautą, jei neturi jo kur dėt.

O žmogus tenori padovanot Valstybei Vytautą Didįjį…  Jeigu rimtai – valdžios nepajėgumas slypi visiškam nebematyme reikalo atsiliepti į paskutiniųjų Lietuvos profesionalių patriotų iniciatyvas. Vamzdis Neryje lyg ir arčiau širdies.