Nuo sausio 23 iki vasario 28 d., Panevėžio kraštotyros muziejuje, veikia Jono Ambraškos dviejų dalių paroda „Mano kaimas“ ir „Mano miestas“, skirta autoriaus 90-osioms gimimo metinėms paminėti.
„Mano kaimas“
Jonas Ambraška visa savo esybe buvo suaugęs su tėvų ir protėvių žeme. Iš Lepariškio kaimo netoli Ėriškių bažnytkaimio Panevėžio rajone, kilusiam fotografui viena iš temų buvo gimtinė. Jo fotografijose, užfiksuotas kaimas – jo jaunystės kaimas. Kai jame dar lėta slinktim tekėjo laikas, kai savi namai, sava žemė taip giliai buvo įsišaknijusi į sodiečio sąmonę, kad iš tėvų žemės jį kaip medį – tik su šaknimis galėjai išrauti. Net ilgi kolektyvizacijos metai to
negalėjo padaryti. Kad ir atimta ar sukolektyvinta žemė stipriai savo gijomis buvo apraizgiusi savo vaikų širdis. Tad nestebina ant atgauto žemės lopinėlio maldai (o gal raudai?) suklupęs žilagalvis nuotraukoje „Sugrįžimas II“ – veikiausiai jis jau nebesitikėjo kada nors vėl tapti savosios žemės šeimininku.
Žvelgiant į Jono Ambraškos fotografijas, regis, galima išgirsti, kaip saulei tekant arkliai pievoje rupšnoja žolę, kaip žvanga prie kibiro prikabinta grandinė sodietei semiant iš šulinio vandenį, kaip darda kaimo keliuku arklio traukiamas vežimas, sodo pakrašty lizde kleketuoja gandrai. Net ir tylą, regis, galima išgirsti.
Ir spalvos, regis, tampa matomos. Sakysit, kokios spalvos gali būti nespalvotoje fotografijoje? Tik geriau įsižiūrėkit – kiek daug jose šviesos atspalvių. Tai ji žaižaruoja, tai plaukia baltu rūku virš pievų, tai mainosi podraug su šešėliais. Ir visa tai suteikia gyvybės, įjungia vaizduotę, nukelia į prisiminimus apie senelių sodybą kaime, atgaivina vaikystės patirtis ir įspūdžius.
Dauguma parodos „Mano kaimas“ nuotraukų nedatuotos, be pavadinimų, apimančios 7–9 dešimtmečių laikotarpį, vis dar menančios autoriaus rankų šilumą.
„Mano miestas“
Lepariškio kaimo vaikas Jonas Ambraška, jaunystėje apsigyvenęs Panevėžyje, giliai įleido jame šaknis. Miestas tapo jo naujoji mūza. Fotografavo architektūrą, senus namus ir naujų kvartalų statybas, parkus ir aikštes, paminklus viešose erdvėse ir senosiose kapinėse. Vienose fotografijose miestas paskendęs ūkanose, kitose – žėrintis storu šerkšno sluoksniu ar po sniego našta, trečiose – nutviekstas saulės gaisų ar naktinio miesto šviesų spindesio. Fotografavo ir panoramas, ne kartą – iš lėktuvo.
Nuo pat Panevėžio fotografijos mėgėjų klubo įkūrimo 1965 metais, J. Ambraška aktyviai įsitraukė į jo veiklą, dalyvavo klubo rengiamose parodose, įvairiuose konkursuose. 1967 metais, pirmą kartą Panevėžio spaudoje, buvo pristatytas kaip fotomenininkas. Dažnai tapdavo laikraščio „Panevėžio tiesa“ redakcijos rengiamo kasmetinio fotografijų konkurso „Panevėžys ir panevėžiečiai“ I–III vietų laimėtoju.
Stebėti žmones ir aplinką, pagauti reikiamą akimirką – toks buvo fotografo siekis. Šias savybes jam padėjo išlavinti ir ilgametis fotografo darbas – nuo 1980 iki 1993 metų, laikraštyje „Panevėžio tiesa“, vėliau iki pat mirties – Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Parodoje „Mano miestas“ eksponuojamos seniausios Jono Ambraškos Panevėžio miesto nuotraukos, darytos paties fotografo rankomis, nedatuotos, be pavadinimų. Kurio jos dešimtmečio, stebėdami laiko ženklus ir detales, pabandykite nuspręsti patys.
