G. Navaitis. Sausio 13-os aukos įprasminimas

Jau praėjo daugiau kone trys dešimtmečiai nuo tragiškų Sausio 13-osios įvykių. Užaugo nauja karta, bet lengva numatyti, kad minint mūsų pergalės ir tragedijos dieną, vėl kas nors užsimins… ne už tokią Lietuvą.

Todėl geriausias žuvusių didvyrių atminimas – pamėginti suprasti kas kliudo kurti Lietuvą už kurią jie žuvo. Suprasti ne ieškant dar nepažintų priešų, kurių, tikrai, netrūksta, bet mėginant suprasti save, suvokti lietuvišką tapatybę.

Bandymų nusakyti lietuvišką tautinį charakterį publicistikoje buvo ir yra nemažai. Dažniausiai tai minčių, turinčių palaikyti tautos tapatybę ar lozungų skelbimas. Sociologiniai tyrimai irgi neleistų vienareikšmiškai apibudinti „lietuviško charakterio“ bruožų. Paprastai tiriamieji atsako, kad lietuvis yra tas, kuris savę laiko lietuviu, ir paminima, kad jis: atkaklus, užsispyręs, darbštus bei ištvermingas.

Menkas „lietuviško charakterio“ supratimas nestebina. Yra ir daug kitų nepakankamai ištirtų socialinės psichologijos temų. Vis dėlto ne kiekviena tema vienodai svarbi, o tai, kad esamos tautinio charakterio apžvalgos nesuteikia orientyrų paaiškinančių mūsų laimėjimus ir bėdas, nepadeda suprasti Lietuvos padėtį kliudo ir politikams, ir juos renkantiems piliečiams sutarti dėl bendrų tikslų.

Čia praverstų ne tik naujos nuomonių apklausos, bet ir naujų požiūrių aptarimas. Vienas iš tokių požiūrių galėtų remtis pasionariškumo ir etnoso sąvokomis. Pirmoji sąvoka žymi gebėjimą ir norą siekti idealių tikslų (laisvės, teisingumo, demokratijos). Pasionariškas postūmis kuria etnosą – didelią žmonių grupę, pasižyminčia bendro likimo suvokimu, elgesio bei vertybių tapatumu ir savita struktūra. Aprašyti etnoso struktūrą sudėtingas uždavinys. Bet pakaks pažymėti, kad gyvybingas etnosas susideda iš dirbančių (valstiečių, darbininkų); prekiaujančių; valdančių – karių bei vadų ir saugančių vertybes, tradicijas, dorovę (žynių, dvasininkų, intelektualų).

Lietuvos istorija liūdija, kad atsakinga už etnoso vertybes bei tradicijas jo dalis nuolat žūdavo ar prarasdavo savo įtaką. Keisdami tikėjimus Lietuvos kunigaikščiai elgėsi sumaniai, tačiau drauge prarado vertybiškai orentuota etnoso dalį. Vadai ir kariai, sugebėjo sukurti Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę, tačiau ką su ja daryti, kokiam reikšmingesniam tikslui pajungti valstybę jie negalėjo nuspręsti, o dvasinio vadovavimo nebeliko. Todėl nyko tautinė elito savimonė ir neišvengiamai artėjo valstybės žlugimas. Kilus grėsmei Dviejų tautų respublikai, netrūko protingų minčių kaip ją gelbėti, tačiau trūko dvasinio autoriteto, kurio pasiūlytas kelias būtų besąlygiškai priimtas kitų etnoso sudėtinių dalių.

Psichologiškai tą pati situacija kartojosi XX amžiuje. Pasionariška įdėja atkurti valstybę itin nepalankiomis tokiam veiksmui sąlygomis leido ateiti į Vasario 16-ą. Tačiau vertybinio principo – nepriklausomybė svarbiau už viską – nesugebėta laikytis ir Lietuva vėl tapo kitos valstybės dalimi. Pasionariškas veikimas atvedę į Kovo 11-ą. Pasionariškas pasiaukojimas apgynė Nepriklausomybę sausios 13-a. Tą dieną žuvusieji nesvarstė ar naudinga, ar apsimoka, jie rinkosi idėją.

Šiandieną vėl matome vertybinių principų ir energijos juos įgyvendinti silpnėjimą, dvasinio autoriteto išstūmimą iš visuomeninio, o drauge politinio veikimo. Matant kliuvinį, aiškėja kaip keisti ir keistis. Aiškėja, kad nuolat stebimos tarsi politines diskusijas kas geresnis, o kas blogesnis tėra svarstymų apie politiką ir visuomenę imitavimas, kurio metu dar leidžiama pasibarti dėl kokio nors įvykio, pasiginčyti kaip jį vertinti, bet tai irgi nėra diskusija apie idėjas. Po tokių „diskusiją“ neretai blogiausiu bandantis ką nors gero pasakyti apie Lietuvą bei jos žmones. Tokie apskelbiami keistuoliais ar ne visai normaliais.

Žodis „patriotas“ pernelyg dažnai rimuojamas su žodžiu žyminčiu menką gebėjimą kalbėti ir mąstyti. Tenka pripažinti – tai veikia, daugelis inteligentų, meninkų, mokslininkų sunkiai pakelia viešą žeminimą ir po jo užsisklendžia savyje. Taip tampa negirdima svarbi etnoso dalis – ugdantys vertybes. Nelieka ir pokalbio apie idėjas, kurios galėtų mus jungti, pokalbio apie galimybes ir kelius. Gal apsiprendimas – mažiau apie „bolgiečius“ ir jų darbus (tai prokurorų ir teisėjų reikalas), o dažniau apie siūlymus, projektus, vizijas – būtų kelias į geresnę Lietuvą, būtų sausios 13-os didvyrių aukos įprasminimas.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius