Vienur medžiai lyg įsibėgėję puola į pilies kalną, kitur nežinomo vardo upelė lyg raizgyta virvelė apsivijusi kalvą. Dar kitur pati kalva lyg didžiulis dubuo… Lyg nematyta, lyg neatpažįstama, kol pavadinimo neperskaitai. O kai perskaitai – taigi ne kartą ten kojos užnešusios buvo. Beveik ant visų vaikščiota, ir ne po kartą. O čia jie visai kitokie, lyg visai kiti, lyg žemėj kitoj…
Taigi su tokiu paslapukavimu Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje atidaryta Sauliaus Gudo fotografijų paroda „Pagoniška Lietuva: kuršių ir žemaičių piliakalniai“.Atidaryme dalyvavo ir kalbėjo muziejaus direktorius Jonas Genys, profesorius Vladas Žulkus bei parodos autorius Saulius Gudas. Ne kartą buvo pakartota, kad niekur nėra tiek daug piliakalnių tokiam nedideliam krašte, kaip kad yra Lietuvoje. Jau suskaičiuota jų tūkstantis su viršum. Ir dar vis naujų atrandama, kaip kad neseniai surastas visai arti jūros miške dunksojęs Kukliškių piliakalnis. Jie buvo svarbūs įvairiais mūsų krašto istorijos laikotarpiais. Jie turėjo savo valdytojus, savo gyventojus. Jų paskirtis buvo ne vien gynybinė, ir kitokia.
Laisva valia aplankius bent kokią dešimtį piliakalnių, šventkalnių, toliau jie patys šaukia eiti į juos, ieškoti, pažinti, atskirti, mąstyti, jausti… Pati tą šauksmą pažįstu. Puikiai ir nebenumaldomai! Parodos atidaryme kalbėjęs autorius buvo labai saikingas žodžių. Ir ne kalba svarbu – svarbu santykis. O jis Sauliui Gudui – sakralus. Tas santykis jam – šventas pašaukimas.
Sauliaus Gudo piliakalniai yra nufotografuoti iš padebesių, iš paukščio skrydžio. Taigi autorius beveik tiesiogine prasme yra apskraidęs daugybę piliakalnių, prifotografavęs jų daugybę įvairiais metų laikais. Ten, kur medžiai, žinoma, aiškesnis pasižvalgymas tada, kai medžiai be lapų, kai šiek tiek – lyg dėl puošnumo – sniego pabarstyta.
Kol vyko oficialioji parodos atidarymo dalis, klausimų beveik nebuvo, tačiau perėjus į neformalų bendravimą prie Sauliaus… eilė sustojo pasikalbėti.
Nuotraukos darytos iš tų fotografuojančių skraidyklių, iš tų „paukštelių“ bene su keturiais ar dar daugiau sparnelių… (Kaip jie ten vadinasi – dronai? Galiu apsirikti.) Ne bet kokiu oru jie paleidžiami skrydžiui. Reikia daug prie ko taikytis. O tie vėjai taip tankiai siaučia…
Lengva ir malonu peržvelgti iškabintas nuotraukas. Tačiau tik pats autorius žino, kiek čia įveikta, kiek reikėjo žygių.
Piliakalniais, pagoniškosios Lietuvos palikimu Saulius Gudas domisi seniai. Seniai fotografuoja. Ir tik jau įsilingavus šiems metams, kurie paskelbti Piliakalnių metais, pagalvojo, kad neblogai būtų ta proga surengus parodą… Ir štai ji jau atidaryta.
Tamsoka palėpė buvo kliūtis padaryti kažką ryškesnio, o ir mano sugebėjimai mažesni nei kuklūs. Lieka tik pasiūlyti: užeikite, aplankykite parodą – tegu ir jūsų žvilgsnis paskraido paukšteliu virš gražių ir šventų mūsų krašto kalvelių.
J. Zvonkuvienės nuotraukos.