Skiriama Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų 98-ųjų įkūrimo metinėms
1919 m. kovo 12 d. Lietuvoje įkurta nauja kariuomenės rūšis – karo aviacija, kurios užuomazga tapo dar sausio pabaigoje Inžinerijos kuopos sudėtyje pradėtas formuoti Aviacijos būrys. Jo vadu buvo paskirtas vienintelis tuo metu aviacijos specialistas karininkas Konstantinas Fugalevičius (1893-1919). Kovo 1 d. Aviacijos būrys buvo pertvarkytas į kuopą, o jau kovo 12 d. Aviacijos kuopos pagrindu sudaryta Aviacijos dalis, kurios vadu paskirtas karininkas Petras Petronis (1887-1950). Tą pačią dieną įsteigtos Karo aviacijos mokyklos viršininku tapo karininkas K. Fugalevičius. Karo aviacija tarpukaryje užaugino daug gabių karininkų, puskarininkių, kurie garsino Lietuvą Europoje ir visame pasaulyje. Jų pavardės dažnai minimos viešoje erdvėje, bet šiandien norisi prisiminti tuos, kurie mažiau žinomi, bet verti dėmesio ir pagarbos. Vienas iš jų – karo aviacijos karininkas Adolfas Žygas, kilęs iš Švenčionių krašto.
Didysis karas nubloškė Žygų šeimą į Rusiją ir Ukrainą
Adolfas Žygas gimė 1900 m. balandžio 10 d. Švenčionėlių mieste (Naujieji Švenčionys), Švenčionių apskrityje. Jo tėvas Petras Žygas, kilęs iš Kretuonų kaimo (Švenčionių apskr.), buvo siaurojo geležinkelio linijos Panevėžys-Pastovys darbuotoju. 1926 m. Adolfo tėvas tarnybos metu tragiškai žuvo patekęs po traukiniu. Mama Karolina Jusytė, kilusi iš Platumų kaimo (Švenčionių apskr.), buvo namų šeimininke (mirė 1915 m.). Adolfas turėjo seserį Mariją Urbonavičienę, gyvenusią Lietuvoje, ir brolį Juozą, kuris su sutuoktine Apolonija ir dukromis Laima Vaičiūniene, Gražina Sakavičiene, Danute Baltutis bei sūnumi Vytautu su sutuoktine Janina Jarošiūnaite gyveno JAV.
Didžiojo karo metu Žygų šeima pasitraukė į Rusiją, o vėliau į Ukrainą. 1915-1917 m. jie gyveno Čerepovece (rus. Череповец), o 1917-1919 m. – Žytomyre (ukr. Житомир), kur Adolfas baigė keturių klasių aukštesniąją pradinę mokyklą, o vėliau buhalterių kursus. Sūrų prakaito skonį A. Žygas pajuto jau mokyklos laikais. Čerepovece vasaros atostogų metu jis darbavosi geležinkelio stotyje juodadarbiu bei tabelių sudarytoju ir garlaivio, kuris plaukiojo Šeksnos (rus. Шексна) upe, kūriku. Žytomyre – geležinkelio stotyje juodadarbiu, telefono-telegrafo stotyje bei viename kooperatyve.
1919 m. rudenį Žygų šeima, turėdama pabėgėlio statusą, sugrįžo į Lietuvą.
Pirmoji Adolfo Žygo darbo vieta – Kaltanėnų liaudies mokykla
Pirmoji A. Žygo darbo vieta – Kaltanėnų (Švenčionių apskr.) liaudies keturių klasių mokykla. Autobiografijoje Adolfas rašė, kad šioje lietuviškoje mokykloje mokytoju jis dirbo 1919-1920 m. ir tuo pačiu ruošėsi stojamiesiems egzaminams į dvasinę seminariją. Vincas Martinkėnas knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ rašė, kad iš mokyklos žurnalo matyti, kad nuo 1917 m. vasario 18 d. Kaltanėnuose veikė lietuviška mokykla. 1917-1920 metais joje mokytojavo Sidorkevičius, B. Mikaila ir A. Žygas, kuris mokyklos žurnalą pildė 1920 m. sausio 12 – gegužės 8 dienomis.
Vėliau Adolfas įsidarbino raštininku Švenčionėlių siaurojo geležinkelio stotyje, o lenkams užėmus Vilniaus kraštą, išvažiavo į Panevėžį, kaip po to jis rašė autobiografijoje: „Išvykau į Lietuvą“. Dirbo raštininku-apskaitininku Panevėžio siaurojo geležinkelio stotyje bei Surdegio stoties viršininku. 1921 m. spalio mėn. A. Žygas buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir čia prasidėjo jo naujas gyvenimo tarpsnis.
Adolfas Žygas – karo aviacijos karininkas
1921 m. spalio mėnesį Adolfas pirmą kartą apsirengė Kauno karo mokyklos kariūno uniformą. O pirmąjį kovinį išbandymą kartu su Karo mokyklos 1 kuopos kariūnais A. Žygas patyrė 1923 m. sausio 9-19 d. dalyvaudamas Klaipėdos išvadavime. Tų pačių metų spalio mėnesį viršila A. Žygas sėkmingai baigė Karo mokyklą (V-oji laida), jam buvo suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis ir jo paties pageidavimu jis buvo paskirtas Aviacijos valdybon.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis, dalyvavęs V-osios laidos šventiniuose renginiuose, ištaręs plačiai žinomą frazę „Be reikalo nekelk, be garbės nenuleisk“, jauniems karininkams asmeniškai įteikė Anglijoje pagamintus kardus. O Seimo pirmininkas kunigas Justinas Staugaitis palinkėjo leitenantams sulaukti tos valandos, kai Vilniuje Gedimino kalne suplevėsuos mūsų tautos vėliava, kai Klaipėdos pajūryje mes būsime vieninteliais tikrais šeimininkais, kur niekas nebetrukdys ramaus ir kultūringo gyvenimo.
Taip iškiliai prasidėjo leitenanto A. Žygo tarnyba karo aviacijoje: iš pradžių Mokomojoje oro eskadrilėje, kur jis, išklausęs teorijos kursą ir atlikęs žvalgo pratybas ore, paskirtas į mokinių lakūnų grupę. 1924 m. rugpjūčio mėnesį pradėjo eiti oro žvalgo pareigas 2-oje eskadrilėje. 1927-1929 m. jis tęsė tarnybą aviacijos technikos sandėlių viršininku.
Tarnybą karo aviacijoje A. Žygas baigė 1929 m. spalio 21 d., kai krašto apsaugos ministro pulkininko leitenanto J. Variakojo įsakymu tarnybos labui buvo perkeltas į Karo butų skyrių. A. Žygas sėkmingai kopė karjeros laiptais – jam buvo suteikti kariniai laipsniai: vyresnysis leitenantas (1926), kapitonas (1928), o 1932 m. gruodžio 29 d. įskaitytas į inžinerijos karininkus ir pakeltas į majorus. Jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1937 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.), Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. spalio 9 d. majoras A. Žygas iš kariuomenės atleistas. 1944 m. jis pasitraukė į Vakarus, o 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur aktyviai dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje: Lietuvių bendruomenėje, Vilniaus krašto lietuvių sąjungoje, Lietuvių veteranų sąjungoje „Ramovė“, Mokytojų sąjungoje ir kitose.
Karininko siekis mokytis ir tobulėti
Pulkininkas Vaclovas Šliogeris, pažinojęs A. Žygą nuo tarnybos laikų, 1971 m. Australijos lietuvių laikraštyje „Mūsų pastogė“ apie jį rašė: „Darbšti asmenybė, atsidavusi tarnybai ir mokslui. Malonaus ir švelnaus būdo“.
Nuo Kauno karo mokyklos laikų matomas Lietuvos karininko A. Žygo siekis mokytis ir tobulėti. Apie tai liudija baigti Aukštųjų karininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursai (1925), įgytas brandos atestatas (1928) ir vienerių metų studijos Lietuvos universitete (1930 m. universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas) Teisės fakultete bei Technikos fakultete (1937). Vokiečių okupacijos metu nuo 1942 m. A. Žygas tęsė studijas Vilniaus universitete.
1971 m. sausio 12 d. laiške vieninteliam sūnui jis rašė: „Aš turiu silpnybę viską skaityti, bet man laiko trūksta“. Iš majoro A. Žygo laiškų sūnui matyti, kad noras tobulėti išliko iki gyvenimo pabaigos. Jis skaitė daug knygų ir turėjo didelę asmeninę biblioteką, domėjosi lietuviška spauda, kurioje buvo rašoma apie techniką, keliones ir mokslą. Ypač jis mėgdavo skaityti žurnalus „Jaunimo gretos“, „Mokslas ir gyvenimas“ bei satyros ir humoro žurnalą „Šluota”. Gerai mokėjo anglų, lenkų ir rusų kalbas.
Atmintis gyva, nes ji keliauja iš kartos į kartą su Adolfo vardu
Adolfo vardas Žygų šeimoje keliauja iš kartos į kartą. Jis buvo duotas majoro A. Žygo sūnui, vaikaičiui ir provaikaičiui. 1928 m. vyresnysis leitenantas Adolfas Žygas susituokė su Nadiežda Černojavskaja (vėliau pavardė pakeista į Černiauskaitė). 1929 m. vasario 16 d. jiems gimė sūnus Adolfas Rimgaudas. Gyvenimas taip susiklostė, kad penkiolikmetis Adolfo ir Nadieždos sūnus, tėvams pasitraukus į Vakarus, o vėliau pasukus į skirtingas pasaulio šalis – motinai į Australiją, o tėvui į JAV – liko Lietuvoje pas motinos gimines. Čia jį globojo močiutė Tatjana Černiauskienė (1863-1957) ir jos sūnus Mykolas. Nepaisant didelių atstumų savo sūnų Adą (taip tėvas jį vadindavo) gausiai rėmė tėvas Adolfas ir mama Nadiežda. Tėvas ir sūnus ilgus metus planavo susitikimą Lenkijoje, kur turėjo giminaičių, bet nelemta buvo. 1971 m. rugpjūčio 10 d. majoras A. Žygas po sunkios ligos mirė. Palaidotas Lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Nadiežda Žygienė 1976 m. Australijoje susituokė su Kazimieru Butkumi (1916-2013). Mirė 1988 m. spalio 14 d. Palaidota Rookwood kapinėse kolumbariume Sidnėjuje.
Adolfui Rimgaudui ir Felicijai Domskytei gimė du sūnūs Adolfas (1960) ir Ričardas (1962) bei dukrelė Valerija, kuri mirė būdama kūdikiu. Čikagoje gyvenęs senelis Adolfas nepamiršdavo ir savo vaikaičių, kuriuos švelniai vadino Adučiu ir Ričiuku, bei jiems neretai išsiųsdavo „žaliukę“ (taip vadindavo JAV dolerius) ir prašydavo sūnaus, kad nupirktų saldainių „nuo senelio, tokio žilo, susiraukusio, bet besišypsančio jiems“. Ir pagaliau majoro A. Žygo provaikaičių karta. Vaikaitis Adolfas su sutuoktine Veslava Zmitrovič susilaukė dukrelės Augustinos (1985) ir sūnaus Adolfo (1993). O Ričardas su sutuoktine Jelena Orlova – dukrelės Jurgitos (1982) ir sūnaus Edgardo (1985). Norisi paminėti ir vienintelę proprovaikaitę – Jurgitos Žygaitės, šiuo metu gyvenančios Olandijoje, dukrytę Beatričę (2004).
Nuoširdžiai dėkoju provaikaitei Augustinai Žygaitei – profesionaliai krepšininkei, nebijančiai iššūkių ir norinčiai pažinti pasaulį, bei jos mamai Veslavai Žygas – mėgstančiai aktyvų gyvenimo būdą, keliones, besidominčiai istorija, dievinančiai šokius, kurią artimieji apibūdina vienu žodžiu – vėjas, už pagalbą rengiant šį straipsnį.
Vilniaus knygų mugėje 2017 buvo malonu susipažinti su majoro vaikaičiu Adolfu.
Tegul šis gražus majoro A. Žygo meilės Tėvynei ir ištikimybės karininko priesaikai bei nuoširdaus rūpesčio artimaisiais pavyzdys keliauja iš kartos į kartą. Džiugu, kad tai skatina provaikaitę Augustiną išmokti skristi lėktuvu, kaip ji sako, „pajusti lėktuvo sparno svorį“, o provaikaitę Jurgitą atlikti savarankišką šuolį su parašiutu. Sėkmės joms įgyvendinant savo svajones.
Autorius yra LŽS narys, karo aviacijos inžinierius
