Janiną Vandą Čibirienę, gimusią 1933 m., pažįstu jau daugiau nei penkiasdešimt metų – nuo tada, kai tėvai, gyvenantys Vilniuje, mane atveždavo atostogauti pas senelius į Šakališkės kaimą, kuris yra už dviejų kilometrų į vakarus nuo Kaltanėnų (Švenčionių r.) miestelio. Didžiąją gyvenimo dalį ši garbi moteris pradirbo Kaltanėnų bibliotekoje, niekad nesiskyrė su knyga, daug skaitė, nuoširdžiai bendravo ne tik su skaitančiaisiais, bet ir su visais miestelio žmonėmis, kaimynais, giminėmis. Gerai atsimena miestelio gyvenimą prieškariu, karo metais, gali papasakoti apie visų ten gyvenusiųjų likimus. Dažniau vietine Kaltanėnų šnekta bendraujančią Janiną jaukioje, šimtmečius menančioje sodyboje, apsuptoje jurginų ir obelų, kalbinau dar praėjusią vasarą, 2016 m. rugpjūčio 16 d.
Kaltanėnų miestelis įeina į Aukštaitijos nacionalinio parko teritoriją ir yra įsikūręs Žeimenio paežerėje, abipus Žeimenos upės. Unikali miestelio vieta – aikštė, pasibaigianti ežeru. Daugiau tokios aklagatvinės aikštės nėra niekur Lietuvoje. Miestelio pavadinimas kilęs nuo netoli telkšančio Kaltanio ežero vardo. Jo herbe pavaizduota ežerinė lobelija, auganti tik Kaltanėnų seniūnijos Keruočio ir Seniškio ežeruose, bei medžioklės ragas – tai aliuzija į Narbutų giminę, kurios herbe taip pat buvo panaudotas šis simbolis.
Apie namą ir vaikystę
Mano didžiausias turtas – vaikai ir šitas namas. Aš šitam nami gimiau. Aš, kap i šitas namas, saniausi Kaltanėnuos. Namą 1887 m. pastatė mano proseneliai Pranas i Marijona Jatulevičiai. Gimiau aš 1933 m. gegužės 1 d. (prie ruskių do kadu tai ir ramu buvo, kad tokioj dienoj gimiau). Mamytė mano buvo Monika, jų Maniuti visi vadino, reto buvo gerumo (gimė 1905 m., o mirė 1957 m.). O tėvelis buva vardu Mykolas Lukoševičius, gimęs 1901 m. Sunkiai gyvenom, tėvelis mirė 1934 m. nuo pleurito, kai aš buvau devynių mėnesių, tai va – likam vienos. Dar bobutė Adelė su mum lika. Turėjom 1 ha žemės, mamytė buva labai slauna siuvėja, jų tokia žydelkiotė pamokino siūti. Do prieš karų pradėjau mokyklon eit. Mokslo metų pradžia būdavo pavasarį. Mane iškart į antrą klasę priėmė. Man labai patiko tokia Valenciūtė iš Šakališkės kaimo, tokia ana buva graži, ale su manim sėdėt nenorėjo. Ir šiaip Šakališkės ūlyčia iki dabar man artima. I su mergom to kaimo gerai sutardavau. Pas mus Kaltanėnuos daug žydų gyveno. Prisimenu, kad buvo 15 katalikų namų, o žydų – 24 namai.
Žydai prieš karą net tris krautuves turėjo – Trockis, Jevelis (medžiagų) i Abramovičius (dabar tam nami gyvena Rimanciukas, kur mišiom patarnaudavo). Tarp Vaskos i Gruškos namų buvo sinagoga, sugriovė rusai. Prie lenkų baisiausias lenkinimas vyko, vertė kalbėti lenkiškai. Mamytė prisimena, kad lenkų kareivis 1921 m. nušovė tokią mergaitę – Rapnikų Julytę, einančią mokyklon. Ir nieko jam už tai nebuvo. Lenkai čia buva nuo 1920 iki 1939 m. Sunku buvo, daugiausia darbo gaudavo pas žydus, už dieną mokėjo po zlotą. Uogų, grybų niekas nesupirka, eidavo iš miestelio peškom į turgų net į Švenčionis. Ale, kad i sunku buvo, žmonės visi – draugiški, ne dabartiniai. Tokį juokdarį iš vaikystės Kazį Lisevičių atamenu, vis su visokiom štukom. A ty, kur dabar Čeberako namas, mūs gatvėj, gyveno batsiuvys Velička, tai nuspaišė sau prie namų iškabą su batais i savi patį, kad gražiau būtų. Ale ramu buva. Atlaidai didžiausi būdavo Angeliškosios, Šv. Antano, Šv. Kazimiero. Mes, vaikai, tai labiausia cukierkų iš krakmolo laukdavom.
Neturiu nei brolių, nei seserų. Sunku vienai. Likimas taip susiklostė, kad tėvelio brolis Vladas Lukoševičius apsigyveno Latvijoje, Jielgave (Jelgavoje – red.). Paprastas žmogus, bet ne prastas, buvo labai išprusęs, mėgo poniškai rengtis, o dirbo statybininku. Va kokia jo nuotrauka. Turiu dvi pusseseres Latvijoj: Vanda gyvena Jūrmaloje, o Liongina – Rygoj. Dėdė Vladas mirė prieš dvejus metus, sulaukęs 94 metų.
Apie karą
Labai baisu buva. Gi per Kaltanėnus frontas ėjo. Šviesaus atminimo kunigas Antanas Rūkas leido rūsy po bažnyčiu pasislėpt. Aš su mamyte lodku per Žeimenio ežerą kiton pusėn pas Juodžiūnus miškan ir karvę, ir daiktus (siuvimo mašiną, rūbus) perkėlėm. Bobutė Adelė nesutiko keltis, liko namų saugoti. Ana mokėjo žydiškai, tai atajo vokiečiai ir tarpusavy utarija, kad bobą šitą nušausima, o kas do yr, paimsma. Bobutė parugėm nubėgo prie ežero ir kartu su Petkūnais dar suspėjo persikelt per Žeimenį. Grįžom, ačiū Dievui, namas nesudegintas, ale, matai, i dabar sienojuose sviedinių atskolkos liko. Baisumas pats, pasrodo, dar tik bus. Pradėjo žydus šaudyt. Šaudė atskirom šeimom.
Atameni, sakiau, kad krautuvininkai žydai buvo. Tai Abramovičius ir Jevelis spėjo į užsienį pabėgt, o jų šeimas sušaudė 1942 m. Šaudė vadinamajam Kunigo pušynėlyje (Utenos pusėn), dabar ten netoli gyvena Rukšėnas. Sušaudė i do liepė gyviems kūnus vežimu traukti. Šiundei tu trauki, o ryt tavi jau trauks… Dabar yra paminklas žydams atminti, prie Kaltanėnų kapų, ale šaudė ne ten, do šaudė prie Bronislavos Pakalkienės namo. Jevelis vaikų neturėjo, sušaudė jo žmoną ir sasarį. Turėjau aš draugę Chaiką Trockę, tai ją bėgančią į mokyklą mūs turgaus aikštėj nušovė. Verkiau baisiausiai. Vokiečiai Neperių gatvėj (kur aš dabar gyvenu), Klimašausko ir Čeberako namuose, padarė getą, žydai vaikščiojo su geltonais lopais.
Prie vokiečių mokykla kurį laiką vis tiek veikė. Ypač aktyvus buvo mokytojas Nikodemas Jasilionis. Jis subūrė chorą, kartu šventėme šv. Kalėdas, šv. Velykas, Motinos dieną. Per Vasario 16-ąją tiesiog liedavosi patriotizmas, gerai, kad vokiečiai nesuprato, ką švenčiame. Per pertraukas „Tautišką giesmę“, sustatyti į eilę, giedodavome. Nuo lenkų laikų buvo išlikusi arbatinė, tai joj vaidinimus statydavom: „Stebuklingoji radasta“, „Stebuklingas ragas“. Bimba toks labai gerai vaidino.
Per karą (1942–1943) buvo dalijamos maisto kortelės, buvo sunku. Maitinomės taukais, miltais. Mama turėjo blatą Panevėžy, konservų fabrike. Kažkaip atsiveždavo zelco iš kiaulių galvų, kaip skanu buvo valgyti su bruknių uogiene. Dabar net pagalvot nenoriu…
Rusai kap 1944 m. užėjo, tai grįžom namo. Amerikonai iš lėktuvų primėtė konservų. Mokykloje rusai padarė infekcinį ligoninį. Prie Lapėnienės buvo padarytas pontoninis tiltas. Pašaminės kely – rusai, vokiečiai traukdamiesi šaudė į miestelį, pataikė bažnyčios bokštan.
Zakristijonas Varna kartu su Jonu Nalivaika buvo vadinamuoju „liaudies gynėju“, kovojo su partizanais. Rusai kunigą pasodino kalėjiman, rado zakristijono sukruvintus rūbus ant vargonų, nesuprato, kieno. Ai do prisimenu, kad besmaudydama Žeimeny nuskindo rusų kareivė, tai ją pakasė prie dabartinės šašlykinės (kartu su tuo Nalivaika Jonu). Šeima jį perlaidojo kapuos, o ruskelį pakavojo gali kapų. O tas Varna net 40 metų po karo tvarti slapstės. Visa tai žinoma, yra archyvuos, taigi aš niekokių paslapčių neišduodu. Rusai sugriovė sinagogą, nors dar kurį laiką tenai veikė grūdų priėmimo punktas, o plytas do patys kaltanieniškiai ištųsė pečiam mūryt, labai jau geros buvo.
Pokaris
1945 m. vėl lankiau Kaltanėnų mokyklą. Ji buvo be lungų, mokinių tėvai supynė iš šiaudų užuolaidas, sėdėjom su rūbais, rašėm ant bet ko. Išlaikiau egzaminus iš keturių klasių. Po karo, 1947 m., įstojau į Švenčionėlių progimnaziją. Visą rugsėjį eidavom peškom iš Kaltanėnų į Švenčionėlius dešimt kilometrų – Aleksandra Bužinskienė (Juodžiūnaitė), Zenius Baranauskas, Edvardas Grigėnas. Atgal geležinkeliu Panevėžys–Švenčionėliai. Siauruku tą geležinkelį vadinom. Žiemą tėvai mums butus samdė. Kaip dabar vaikams gerai…
Nuo 1945 m. prasidėjo trėmimai. Atamenu, kad i tavo sanelį Jonų Baronėnų Vorkuton išvežė. Mūsų nekliudė – vienos moteriškės likom. Bibliotekoje pradėjau dirbti būdama keturiolikos metų, nes nebuva kam. Ten dirbau du metus, tik baigusi progimnaziją. Paskui MTS-e (Mašinų-traktorių stotyje) dirbau buhaltere, Modžiūnų girininkijoje – taip pat buhaltere. Pokaryje pradėjo virti kultūrinis gyvenimas. MTS atsirado išsilavinusių žmonių. Organizuodavom kuokynes (vakaruškas, šokių vakarus – red.) pas tuos, kurių namai didesni ir kur buvo jaunimo. Bernai kuokynėse susmušdavo, ypač kai iš svetimų kaimų ataidavo. Mes, mergos, dažnai eidavom kuokynėn į Kuklių kaimą, ten mažai mergų buvo, daugiausia bernai. Gegužines darydavom žmonių sodeliuose.
Atsidarė kultūros namai. Atamenu, kai iš Saldutiškio atvažiava jaunimas su vaidinimu. I kažkas rėkia: „Kukliai dega!“, o rėkė mano kūmas – Šatukas. Sudegė visa ūlyčia. Šlapiom paklotėm tik Kristinos Pranckutės namus apgynėm.
1956 m. ištekėjau už miškininko Vaclovo Čibiro, su kuriuo susipažinau dirbdama girininkijoj. Susilaukėme trijų vaikų – Rimanto (1958), Gintaro (1960) ir Loretos (1967). Neakivaizdiniu būdu baigiau vidurinę mokyklą. Kaltanėnų bibliotekoje dirbau nuo 1966 iki 1991 m. 1990 m. mirė vyras. Nuo sielvarto gelbėjo darbas. Aptarnaudavau skaitytojus, jų būdavo apie 600 – mokiniai, kaimo inteligentai. Apskritai – kaimas skaitė. Prisimenu, kaip Pivoriūnų Algimantukas labai mėgo skaityti. Pradėjo silpnėti regėjimas, tai jo mama prašė neduoti vaikui knygų. Tai jis atėjo ir man sako: „Teta, aš knygas po švarkeliu pasidėsiu, tik duokit.“ Jis baigė mokslus Vilniaus universitete, dirbo Aukščiausiojo Teismo teisėju. Dar reikėjo ir I. Černiachovskio kolūkio ūkines knygas pildyti: gyventojai, gyvuliai ir pan., rinkimų komisijos sekretore dirbti, gyventojus surašinėti, užtat visus dabar prisimenu ir pažįstu. Subūriau pagyvenusių žmonių ansamblį, apskritai kultūros namuose gyvenimas virte virė. Su kino mechanike Birute Baroniūniene net susbardavome dėl salės: jai reikia kinus rodyti, o jaunimas nori šokti. Nepriklausomybės laikais dar daug skaitytojų buvo. Gal mūsų vaikaičiai sugrįš kada prie knygų? Aš gal jau nesulauksiu…
Ačiū Dievui, sveikata gera. Vaikai – kas sau. Prie Žeimenos gimiau, gyvenu, čia ir numirsiu…
Parengė Marytė Mikelionienė
