Ką gi, antradienį įvyko vadinamoji diskusija Vilniaus Rotušėje dėl pulkininko Kazio Škirpos gatvės likimo – „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“.
Žinoma, geriau kai žmonės kalbasi negu nesikalba. Juolab, kalbasi mandagiai, vieni kitų neužgauliodami ir nežemindami. Tai šita prasme tą pasikeitimą nuomonėmis galima vertinti pozityviai. Tačiau problemos išlieka ir jos daug gilesnės, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Esminis klausimas yra teisingumo. Ar tinkama yra istorinę asmenybę, šalies nepriklausomybei ir laisvei neabejotinai daug nusipelniusį žmogų, apkaltiną ne jo padarytais nusikaltimais, tam tikra dalimi ir apmeluotą, kurio vadinamoji „kaltė“ niekaip niekada nebuvo įrodyta, net nebandant gilintis į istorines to laikmečio peripetijas, išanksto pasmerkti, nukabinti gatvės lentelę, pažeminti ir pakasti istorinėje užmarštyje?
Kaip šiandien elgiamasi su Kaziu Škirpa, rytoj, galimas daiktas, gali būti pasielgta su kiekvienu iš mūsų. Kai Pontijus Pilotas nusiplovė rankas ir išdavė nekaltą Žmogų nukryžiuoti, nors ir neradęs jame kaltės, jis irgi išdavė tik paprastą „triukšmadarį“. Bet su šiuo „triukšmadariu“ jis išdavė principą: nepasmerkti nekalto žmogaus – kas jis bebūtų!
K. Škirpa nebus paskutinis, jeigu bus paaukotas „vardan ramybės“. Jis bus pirmutinis. Toliau seks kiti. Vieniems nepatinka Vincas Kudirka, kitiems – Jonas Basanavičius, tretiems – Justinas Marcinkevičius, ketvirtiems – Juozas Brazaitis ir taip toliau. Vieną dieną pasijusime, kad mes neturime savo praeities. Mūsų nebuvo. Ir mūsų nėra. Nes mes patys – niekas. Jokie. Kadangi nežinome kas buvome, kas esame, kuo norime būti.
Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad vakarykšėje diskusijoje mane labiausiai nustebino visiškas faktų nepaisymas, istorinio konteksto ignoravimas, ano laikmečio vertinimas iš šiandienio savo žinojimo „aukštumos“, tarsi ano meto žmonės būtų žinoję tai, ką mes šiandien išdidžiai apžvelgiame jau turėdami prieš akis istorinę perspektyvą ir jos politinius vertinimus.
Galiu dar suprasti visuomenininkus ir rašytojus, kuriems istorinis požiūris į praeities įvykius gali būti sunkiau suvokiamas. Vadovautis jausmais, emocijomis, ne faktais ir istorinio konteksto pažinimu jiems natūraliai paprasčiau. Bet istorikai?
Jelio universiteto profesorius Timotis Snaideris (Timothy Snyder) parašė ir 2010 m. išleido vertingą knygą „Kruvinos žemės“. Knygoje autorius analizuoja masines žmonių žudynes teritorijoje tarp Berlyno ir Maskvos. Joje nuo 1933 iki 1945 metų žuvo 14 milijonų žmonių. Naciai atsakingi už 9.5 milijonus aukų, o sovietai čia nužudė 4.5 milijonus gyventojų. T. Snaideris neskaičiavo aukų, kurios žuvo koncentracijos stovyklose ar gulage.
2011 ir 2012 m. „Kruvinos žemės“ susilaukė dviejų lietuviškų leidimų. Iki 2014 m. knyga išėjo dar 35 kalbomis. Knyga – per 500 psl. Tik 16-oje puslapių minima Lietuva.
Apie Kazį Škirpą T. Snaideris taip rašo: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas Kazys Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“
O tiesa yra tokia: nei Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.
Pirmojoje T. Snaiderio knygos laidoje anglų kalba rašoma, kad K. Škirpa atvyko į Kauną drauge su vokiečių kariuomene. Vėliau šitas nesusipratimas iš kitų laidų buvo išimtas, bet fantastikos žanro tvirtinimas, kad jis „kalbėjo per radiją“ ir „ragino minias žudyti“ liko.
Labiausiai mane vakar nustebino istorikas Antanas Kulakauskas. Jį vis dėlto vertinu kaip išmintingą žmogų ir gerą istoriką. Tačiau jo vakarykčio pasisakymo, vienareikšmiškai pasmerkusio K. Škirpą, nesupratau. Aš jam tiesai uždaviau klausimą: istorikai, taip gerai žinote istoriją, kodėl nei vienas nereagavote į fatališką T. Snaiderio klaidą? Juk dabar 35 šalių istorikai remsis tuo veikalu ir jį cituos savo darbuose? Bet tai akivaizdi netiesa!..
Ne, tai, sako, aš K. Škirpos asmens savo pasisakyme nevertinu, tik siūlau nukabinti gatvės lentelę…
Kitas istorikas K. Škirpa paskelbė „antisemitu“. Aš klausiau ar kas nors tyrinėjo K. Škirpos palikimą, ar jo veikalai, korespondencija yra išleisti Lietuvoje? Net jo svarbiausioji knyga „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti“ tebėra Lietuvoje neišleista. Nekalbant jau apie jo straipsnių rinkinius, korespondenciją. Fašisto Blyno dienoraštis išleistas, juo bandoma remtis grindžiant LAF ideologiją, bet K. Škirpos raštų privengiama. Kodėl? Ar ne todėl, kad jais pagrįsti kaltinimus K. Škirpai būtų sunku?
O man teko Jungtinėse Valstijose tyrinėti K. Škirpos archyvą, skaityti laiškus ir daugelį jo straipsnių. Man neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą. Vienintelis dalykas, prieš ką jis buvo nusistatęs ir su kuo kovojo, tai Lietuvą pavergęs okupantas – Sovietų Sąjunga.
Tai štai tokioje padėtyje, kai istorinės figūros intelektualinis palikimas, faktiškai, visuomenei yra neprieinamas, jis kaltinamas būtais ar nebūtais nusikaltimais, vyksta „visuomeninė diskusija“. Bet akivaizdu, kad net istorikai apie šį asmenį ir jo vaidmenį bei jo palikimą turi miglotą supratimą. Tačiau teikia vertinimus, tarsi žinotų.
Gerai, kad apibendrinant išsakytas mintis Darius Kuolys vis dėlto pastebėjo, kad istorijoje „faktai irgi svarbu“. Tai teikia vilties, kad Vilniaus miesto taryba, su meru Remigijus Šimašiumi priešakyje, kurio padorumu neturiu pagrindo abejoti, priimdama sprendimą faktų neignoruos.
Priešingu atveju nueiti galima labai toli. Kas nors nuoširdžiai tiki, kad Sausio 13 „savi šaudė į savus“ arba Medininkuose irgi „savi“ iššaudė muitininkus. Tokie tikėjimai irgi aiškinami savaip interpretuotais „faktais“.
***
Įdomus sutapimas: Vilniuje svarstoma ar nukabinti K. Škirpos gatvės lentelę, o štai Pasvalys tuo pačiu metu atidengia K. Škirpai paminklą. Vėl skirtumas tarp „paprastų“ žmonių provincijoje ir sostinės intelektualų. Ir kai pasibaigia rinkimai ir sostinės intelektualai lieka nepatenkinti, jie sako kad „runkeliai“ nemoka pasirinkti.
Čia tik teisinga būtų pastebėti, kad straipsnio teiginys, ęsą „K. Škirpa yra sakęs, jog Lietuvoje neturėtų būti žydų“, švelniai tariant, neatitinka tikrovės. K. Škirpa taip niekur ir niekam nėra sakęs.
Priešingai, per laisvos šalies, cenzūros nekontroliuojamą Čikagos dienraštį „Draugas“, 1941 m. birželio 25 d., dar vykstant kovoms Kauno gatvėse, jis skelbė, kad „žydai Lietuvoje persekiojami nebus“. Deja, naujasis okupantas to neleido įgyvendinti.
Tiesa, yra įvairių LAF pareiškimų, tikrų ir netikrų, – pačios LAF organizacijos parašytų, gestapo ir NKVD klastočių, skelbtų LAF vardu, – kuriuose yra visokių pareiškimų žydų adresu. Bet čia ir yra istorikų darbas atskirti „grūdus nuo pelų“, atpaisyti kas yra tikra, kas suklastota, kas yra susiję su K. Škirpa, kas nieko bendra su juo neturi.
Tai nereiškia, kad Lietuvoje nevyko baisūs dalykai ir kad neturi būti įvardijami asmenys, kurie už tai atsakingi. Tačiau kaltųjų atsakomybės perkėlimas „ne ant tų žmonių“, nepasitarnauja nei istoriniam teisingumui, nei visuomenės santarvei.
***
Diskusijos „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ vaizdo įrašai:
Istoriko Antano Kulakausko noras sumenkinti Lietuvai nusipelniusio Kazio Škirpos asmenybę, nuopelnus Lietuvai sukėlė ne tiktai nusivylimą, bet ir pasipiktinimą, kaip ir visų kitų antilietuviškai nusiteikusių, niekinančių mūsų garbingą istoriją paistymai. Dar to betrūko, kad visokie “istorijos žinovai” ar kitataučiai spręstų ir ir savaip taisytų Lietuvos istorijos tiesos faktus.
Įspūdis apie visa (visus) be išimties apie tai čia, – visiškas kultūrpogromas; tarsi Šimašiaus-Palucko kultūrvamzdžio “arkos Neries” prižiūrėtojai pražioplinę ir visas srutas iki pat Rotušės stogo ši
kultūra-chaltūra užtransliavusi. Tą ir turim, ką įsipaminklinam. Veiksmas netrunka atoveiksmiu.
Pogromų tos vamzdinės srutos, nematomos bet esamos, dar daugiau ir aukščiau ant mūsų
varganos Lietuvėlės pavarys. Su tiek prašalaitiškais politikieriais Skverne-Karbauskinio lygio.
Jau kurį laiką su liūdesiu stebiu kaip Antanas Kulakauskas vis labiau įtraukiamas į antilietuviškų veikėjų kuopą.
Kuo toliau, tuo darosi aiškiau kas yra kas.
“nuo 1933 iki 1945 metų žuvo 14 milijonų žmonių. Naciai atsakingi už 9.5 milijonus aukų, o sovietai čia nužudė 4.5 milijonus gyventojų. T. Snaideris neskaičiavo aukų”
išrašas – gryniausia tiesa;
po 1963 m.
Lietuvos (Ltsr), Baltarusijos (Btsr), Rus.fed.rep. ir Lenkijos,
4-ių
Mokslų Akademijų parengtos mūsų (Liublijinių plotų) sukilimo
100-mečio knygos, galėtų jau net 5-6 akademijos pareng
HOLODOMORO žudynių vykdytojų teismui
p a r e n g i a m ą j ą
medžiaga.
Ko bijąs “neskaičiuotojas” rašeiviuks T.Snaiders,
– gal kokio tų sėbrų bendro-palikuonio M.Gorbačiov
teismo.
Juk čia akivaizda, kai drumsčiam save (pradedant
“teisuoliškąja” žurnalija valiušaitiškai-siaurusaitiškąja),
– “užklojant” be kaltės …įvardu visą HOLODOMORO faktą;
ne apie Škirpą čia i š d a v a (dar ne išvada), ne apie
J.Basanavičiaus, J.Kriaučiūno, A.Višteliaus ar Vydūno
su Kastru (dar nepalaidotu) nurašymą u ž m ė t y m u
ant Rotušės bele kuo bele kaip, bele kam…
Kai pvz. Jonas Šliūpas tokio Česlav Juršėn
/net galus lietuvint gėda/ visai iš Akademinių Mokslo
leidinių, enciklopedinių žinynų išmetamas be gailesčio
ir atodairų …dėka valiušaitiškai-siaurusevičiškai-vaiškūniškos TYLOS!
Tylos… PRIIMAM! Tai yra tokį nykpatą /Č.J./ į Seimą,
– seimo Pirminininku išrinkto pareigūno p a t a r ė j u s?!?
Kai dėl tokiosios visut. Tylos, nevykdoma Priesaikos,
kai nėra Konstitucijos, – pilna galia ir teise!!
Tylim?
Kad nebūtų palaidotas toks Lenin (galbūt virš 3000 lietuvių
– 1382 m. išžudytų klasta Maskvos gynėjų amžino poilsio vietos),
besimėtantis su “pagarba” Holodomor “užtaisui…” ant sugriauto carizmo lykio užvedus.
Kad spalio 17 d. padrįsus dėl Sausio 13-osios bylos paskelbt apie
žudynių Vilniuje vyr.karo vado atsakomybę… UŽtiltume dar??
Kad…
na pažvelkime į save, į SAVĄ veidą, – veidą žioplio, tokio pat žioplio, kaip
aš, kaip pats pirmasis švietminas D.Kuolys, J.Burokas, M.Kundrotas,
R. Miknys – kažkokio Instituto direktorius, humanitarinių mokslų daktaras,
– kurie sykiu, sykiu su manim (ir be tų kelių Mokslų Akademijų) N E I G I A,
su Tavim irgi! neigia
(Tau t y l i n t) ir nepripažįsta viešai,
nepatvirtina Jono Basanavičiaus – pirmojo Vasario 16-osios Aktu atkurtosios
Lietuvos Valstybės vadovo.
Taip, vadovavimą (pirmininkavimą) tarybai perdavusio tą pat dieną kitam.
Ar galim tą neigt, ar galime jau nuo vakar (net ne rytoj, kas antraše Jūsų)
visiškai neigt ir nepripažint Jo, Savęs, visos Lietuvos istorijos …išmetant
tas kelias, ar vos vieną valandą… be Jono Basanavičiaus; taip, tas tarpas
po D. Malinausko (vėlavusio bajorėlio) parašo Akte iki jau vadovavimo
perėmimo iš J. Basanavičiaus buvo. Tačiau tai JAU Lietuvos, – laisvos Lietuvos,
vėliau ir viso viso pasaulio p r i p a ž i n t o s, – laikas. Laikas nuo paskutiniojo
parašo 1918 m. Vasario 16-ąją akimirkos.
Todėl, – visuotinai neigdami bei nutylėdami (net vadovėliuose) pirmąjį atkurtosios
Lietuvos vadovą… vakar, šiandien, – net ne “rytoj” (kaip antraše), s u s i s p r o g d i n a m
R. Miknio – “kažkokio” Instituto direktoriaus, humanitarinių mokslų daktaro,
D. Kuolio, J. Buroko, M. Kundroto bei tapačiais valiušaitiškai-ozoliškais pliauškalais
(suteikta man tokia teisė taip teigt paties a.a. R.Ozolo, tos pat Mokslų Akademijos salėje;
netgi 1991-01-09 Lukiškų a. tariantis dėl gynybos nuo M.Gorbačiov pajėgų patvirtinta)
asmeniškai.
Palikdami be:
— (Jono Šliūpo Mokslo žinynus, paverčant juršėnišku nykpatizmu į bevertes “enciklopedijas”)
be atsakomybės už tą nykį, – na, ne naikinimą, ne panieką, bet tiesiog nykumą lyg dykumą,
– toks tebūnie jau gan s e n a i gimęs naujinys kalbinis naujadaras NYKPATOS-nykiakurpio;
— (vietos žemėje… ant žemės viršaus, kaip pateikiau galbūt kažkur greta Kremliaus ten Maskvoje palaidotų Litvos karių, – kunigaikščio Astiejaus Smalėnų/Smolensk įgulos
amžinojo poilsio vietos “užmesto” po akmenine laikinąja palapinuke, Holodomor
žiauriausiųjų visų laikų masinių žudynių įkvėpėjo kaulyno, gryn parodinio kaulų rinkinio)
kurio liest viešint, pateikt bei apibūdint Jelio universiteto profesorius, anal-
itikas nei analizinti net nepradėjęs bei “jeiliškai-žudikiškai” nuslepiąs sykiu/po
ir “neskaičiuotomis aukomis, kurios žuvo koncentracijos stovyklose ar gulage” visus
8.000.000 numarintuosius holodomoru Ukrainoje:
— (be savos Konstitucijos) 2006 m. 2013 m. 2014 m. galiojančiais teisiškais aktais numuštos, atmuštos…
tyloje.
Tokį tad turim S A V E
gerbiamieji.
Kas atsakys už šiąją detaliai visuotinę nuosprūdą?
Negi kažkas iš buvusiųjų ten…
Rotušėje, dar vis sostinės Lietuvos. Galbūt, tikėkimės,
– tikėkim ir sulauksim, – prabudimo. Tokio koks detaliai-visuotinai
posovietiškoje būtyje, būvyje, būsenoje ĮMANOMAS.
Išgyvenusiems (ir nesuskaičiuotiems “jeiliškai-žudikiškai”,
apie ką jau bylos n a u j a tema, – asmeniškai t.p. po
Marakešo slepiama ir nutylima netgi įspėtosios
delfių žinsklaidos viršininkės nuonykiu).
Čia buvęs atsakas-užuojauta
gerb. J.Vaiškūnui, S.Kulakauskienei
detaliau:
atsakas – J. Vaiškūnui
užjauta – S. Kulakauskienei
užjauskime
“Sakyčiau, kad pries dvi dešimtis metų, kai Vakarai tebebuvo apsalę nuo Gorbačiovo perestroikos, Lietuvai buvo žiauriai svarbu tie apie mus kalbantys žmonės.”
įv.
— — —
Jei gerbt SAVE dar vis esi nepajėgus po 1990-03-11,
tai bent Vėliavą savąją gerbk!
Ir gerb. A.Zolubo už per būtinai griežtą toną
atleidimo paprašysiu.
Pats šių dienų svariausias požymis,
– geroji žymė, – tai Naujosios Vilnios piliečių Lietuvos sprendimas,
– Tėvynės Sąjungos pergalė. Garsi pergalė, svari pergalė prieš
TYLĄ, ir mėginį užsitildytmo patiems, “pačių” rinkimu.
Palinkėkim sėkmės, bei svarių sprendimų nuo 1990 m. Kovo 11-os vėl kylant. Mums!
SAVAIME AISKU KAD GLOBALISTAI SIEKIA NUTAUTINTI
O KAIP TAUTA NUTAUTINTI ATSAKYMAS – SUNAIKINTI TAUTOS PASIDIDZAVIMA IR TAUTOS DIVYRIUS
Nuo kada Antanas Kulakauskas yra ,,išmintingas ir geras istorikas”? Tai kairiosios ir neoliberalios nomenklatūros vertybių šalininkas,deja.Tad, bumblauskiniai istorikai triumfuoja, kol kas.
Pavadinkime kulakauskius lžeistorikais.
Straipsnio autorius irgi nušneka: nuo kada žydai – tauta (tauta yra tik savos nuo amžių amžinųjų teritorijos bendruomenė)?
O kadangi ne tauta, tai ir ne semitai, todėl tie, kurie žydus kritikuoja, niekaip negali būti pavadinti antisemitais, nes semitai yra tik arabai, kurių dalis buvo (arba ne) senovės Izraelio dvi ir Judėjos 7 gentys, iš kurių izraelitų neliko nei vieno, o iš judėjų – tik menka grupelė, kuri senų senovėje per n metų persikryžmino su visu pasauliu, nes negyveno savo teritorijoje.
T.Snaideris labai vienašališkas, giriasi, kad moka daug kalbų ir susipažinęs su jo knygose aprašomu reikalu gimtąja kalba, bet lietuviškai tai tikriausiai nė bū-bū… Jo „The Reconstruction of Nations“ užteko kantrybės kokį 100 psl. perskaityti – numečiau, nes su realybe ta „istorinė“ knyga neturi nieko bendro. Ir dar labai piktino brukama nuomonė, kad lietuvių, gudų, ukrainiečių tautos išgalvotos – suprask, tai tik kitokie lenkai… Šlamštas.
PADĖKA už tolerantšką straipsnį.
AČIŪ
Straipsnis deimantinis. Garbė autoriui!
Istorikų nuomonė čia ir nereikalinga, nes turime dokumentus ir dar gyvus įvykių liudytojus. Todėl nedera paisyti užsieniečių sužiedėlių, snaiderių ir kitokių vietinių J.Žiugždos auklėtinių, pseudoistorijų kurpėjų. Kita vertus, anot Novalio, istorijai lieka tik tai, ką parašė poetai.
Reikia paisyti, reikia visa tai viesinti ir visas ju pastangas, vilkti i dienos sviesa, kad visi matytu, kas yra kas. Reikia viesai sulygint faktus, su tokiu veikeju pramanais ir is pirsto isciulptais pamastymais. Faktai, kada juos lygini su visokiom “kitom nuomonem”, visada nugali, bet tik tada, kada viesai priespastatai viena pries kita. Tada tampa viskas aisku ir nelieka vietos visokie pritempinejimam prie kazkieno noru ir pegaidavimu.
jus nematot kas vyksta? Vykdomas Lietuvos naikinimas. Tas naikinimas vykdomas visais frontais. Negi dar kam nors neaisku?
Kur galima butu surasti sios diskusijos vaizdo yrasa….????
Įrašą galima bus surasti LLKS svetainėje http://www.llks.lt
Vilniaus pilies kalno papėdėje dera įtvirtinti tvirtus Lietuvos valstybės-Mindaugo karalystės žymenys. Bereikalingus nesutarimus išspręstų karalaičių Ruklio ir Rupeikio alėjos pavadinimas,
Škirpa, kuris su kitais kariais pirmas iGedimino kalno pilies bokšte iškėlė trispalvę Neprikalusomybės vėliavą, liks mūsuose visiems amžiams. Nesijauskite, tad, Antanai, galįs tokį žmogų teisti.
Pagarba, p. Rimgaudai
Pagarba
Renginio Rotušėje vaizdo įrašas bus svetainėje http://www.llks.lt (Šarūno Valentinavičiaus studija).
Puikus straipsnis. Turime saugoti ir ginti mūsų Tautos didvyrius. Niekas kitas be mūsų, lietuvių, to nepadarys. Negalima kvestijonuoti jau priimtų sprendimų, pavadintų gatvių, apdovanotų žmonių. Reikia vertinti kievieno padarytus darbus ir gerus, ir blogus. Negalima žaisti tik į vienus vartus. Buvo ir kitų tautybių žmonių, kurie žudė ir kankino mus, ar jie nuteisti? Ar jie kaltinami savo tautose. Baikime galvas barstytis pelenais. Daugiau orumo ir neparsidavinėkime už 30 sidabrinių…
Taiklus komentaras. Šaunuolė.
Ačiū autoriui, kad parašė tiesą ko verti nevalstybiškai mąstantys istorikai, Miknys, Kulakauskas, Bumblauskas pastoviai menkina tikrus Lietuvos patriotus, niekina tautos kovas ir istorinę atmintį. Ką daryti, kad nustotų meluoti?
Tamstos teiginys pagrįstas, po naujųjų okupantų atstovo-žvalgo gatvės užvardijimo (tas kone prieš 1000 m.
nugalabytas ties mūsų valdų riba) mėginta su varguoliu Bumblausku apie istorinę atmintį, žymias LIETUVIŲ
asmenybes, jų įamžinimą kalbėt, – tai tas vyskačka (net lietuviškų žodžių tokiems nevykėliams įvardyt nedera)
ant žymiausiosios mūsų Tautos ir Valstybės istorikės iš Kunigaikščių Skirmuntų giminės /nuo LDK Pinsko/
Konstancijos Skirmuntaitės (rašiusios Pajauta, Futurus slapvardžiais) taip pavarė užgauliai lenkomane išvadindamas, kad stebėtis nėra ko ir dėl jau čia paminėto J. Šliūpo nurašymo;
bjauru ir bjauriau, kai net šiandienos aukščiausioji Valdžia, buvusios gulaginio genocido administracijos AT
kolaborantų “parinktinių” atstovų rūme-mūre, o tiksliau BŪDOJ (su istorine Kovo 11-osios sale aišku) tūno-
dama, tokius ano meto Juršėnus, Bumblauskus ir visa kas dar užgauliai ant Lietuvos, jos praeities bei ateities varo, –
m a i t i n a
(vet visuom. pareigybių maita).
Maitvanagių sueiga; jie tik dėl išgyvenimo (po Kovo 11-osios prarasto dovio) kaip čia taikliai pastebėta, –
už du sidabrinius ir per Atlantą (jei klimato kaitos padare Arkties visai neišsitirpdysime) kiaušinius net
ledu nuridintų.
DISKUSIJOS ILIUSTRACIJOS su PAVARDĖMIS:
https://www.facebook.com/juozas.valiusaitis/media_set?set=a.10207891940761864.1073741924.1396548971&type=3&uploaded=55&hc_location=ufi
Ar Darius Kuolys, kaip ir britas Markas, prieš Škirpą? Anksčiau nebūčiau galėjęs net taip pagalvoti, o dabar matau: sėdi šalia.
Cia tikriausiai nebuvo gliamurinio vakarelio fotoreportazas, kurio tikslas supazindinti su apdarais ir makiazu? O jei tikslas pristatyti diskusijos dalyvi, tai pavarde po nuotrauka yra privaloma. Kitaip si galerija neturi prasmes.
Skirpai butina pastatyti paminkla, o ne naikinti gatves pavadinimo. Paziurekite ka putino propaganda skelbia, negalima tyleti, tokius dalykus reikia demaskuoti. Tai esa is kazkokio partizaninio dokumento, bet juk tai feikas, o plinta labai placiai, zmones patiki tokiu skleidizamu melu:
Gairės sukilimo paruošimui.
Visas pasiruošimas vyksta vardu Lietuvių Aktyvistų Sąjūdžio, kuris jungia visus mūsų tautos veiklesniuosius elementus, idėjiniai niveliuodamas visas mūsų buv. politines partijas.
Jo pagrindiniai tikslai: atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir sutvarkyti ją naujais pagrindais, kurie patikrintų galimybę išlaikyti tautoje realią vienybę, stiprinti tautoje nacionalinį atsparumą, tobulinti tautos moralinį stiprumą pagal krikščioniškosios dorovės principus, išvystyti krašto ūkinį ir kultūrinį progresavimą, visiems patikrinti darbą ir laiduoti socialinį teisingumą, išraunant su šaknimis bet kurį apsileidimą, korupciją, neteisėtumus, komunistinį išsigimimą ir žydiškąjį išnaudojimą.
Vokiečiai skaitosi su Lietuvių Aktyvistų Sąjūdžiu, kaip su politiniu faktorium ir juo remiasi, megsdami su Lietuva politinį mezginį.
Artėjant išsilaisvinimo valandai iš sovietų komunistų teroro, reikia visomis įmanomomis priemonėmis suintensyvinti aktyvistų sąjūdžio veikimą Lietuvoje, kad pribrandinus visą lietuvių tautą idėjiniai ir ją parengus organizaciniai lemiamčiam aktui, nuo kurio priklausys Lietuvos likimas.
Idėjiniam lietuvių tautos pribrandinimui reikalinga sustiprinti antikomunistinę ir antižydišką akciją ir skleisti besąlyginai mintį, jog rusų-vokiečių ginkluotas susikirtimas tikrai įvyks, kad raudonoji rusų armija bus greitai iš Lietuvos išvyta ir kad Lietuva vėl taps laisva ir nepriklausoma valstybė. Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. Todėl reikia krašte sudaryti tokią tvankią prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas nedrįstų minties praleisti, jog Naujojoje Lietuvoje jis galėtų turėti bent minimalinių teisių ir bendrai pragyvenimo galimybių. Tikslas – priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos drauge su raudonaisiais rusais. Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus lengviau baigti nuo žydų nusikratyti. Savo laiku Vytauto Didžiojo suteiktas Lietuvoje žydams svetingumas atšaukiamas visiems amžiams už jų nuolatiniai pasikartojantį lietuvių tautos išdavimą jos engėjams.