Avietė man visuomet atrodė moteriškiausia uoga. Nes pačioje jos sandaroje užkoduotas tęstinumas. Jos paskirtis – gyvybės nešimas. Per dilgėlynus, per iškirstus miškų plotus, proskynas, laukymes. Jos šaknys gilios ir gajos, skvarbios ir kantrios. O uogos saldžios ir kvepiančios.
Kvepia jos vidurvasariu. Ir uogiene su širšėmis, kurios tuoj pat sulekia nežinia iš kur ir saldžiai gelia, vos tik bandai jas išginti pro pravirą virtuvės langą.
Mama vedasi į avietyną ir mudu su broliu – du pyplius. Nes nėra kam mūsų palikti. Tėvas darbe. Mudu, patupdyti kaip ančiukai minkštoje žolėje, tveriame neilgai. Birbiname švilpynėmis, padarytomis iš kažkokių žolių kamblių, bet ir šitai greitai nusibosta. Kepurnėjamės iš to žolynų lizdo, šaukiamės mamos, kuri čia pat, avietojų krūme, už dilgėlių, kurių mudu nepastebime. Iš rankų paleidžiame birbynes – ir be jų gerai birbiame. Mama ramina, prašo pakentėti dar truputį, na, dar truputį, bet tas truputis vaikui toks ilgas. Mudu jau bliauname kaip oželiai vienas už kitą garsiau, mama neapsikenčia – ir uogavimas baigtas.
Uogienių virimas buvo ne tik tradicija, bet ir būtinybė. Visos kaimo moterys rinkdavo, vėliau pasigirdamos, kiek kuri jau į sandėliuką ar rūsį pasidėjusi. Rinko grybus, sūdė, džiovino, raugė kopūstus, marinavo burokėlius, rūsiuose į smėlį kišo morkas – kad išsilaikytų iki pavasario, na, bent iki pusiaužiemio, nesuvytusios. Atsargos žiemai. Būtinybė. Nes į parduotuvę nenubėgsi, tokio gero nenusipirksi. Turi tiek, kiek pasiruošei. Mano vaikystė prabėgo Nikitos Chruščiovo laikais ( kitaip dar prisimenamais kaip visuotinio kukurūzų sėjimo metais), kai kaimo žmogui auginti tebuvo leidžiama vieną kiaulę arba du mažus paršelius. Jei augintum daugiau – būtum apšauktas buože, kitaip sakant, liaudies priešu. Dar ne visi ištremtieji buvo sugrįžę, tad baimė tebesekiojo kiekvieną.
Pieno turėjome, o mėsytės trūkdavo. Paršelio skerdimas buvo mūsų, vaikų, laukiamiausia šventė: bus vėdarų! Kraujinių, žemaitiškų. O parūkytų lašinukų kvapas! Bet jis ištirpdavo taip greit – nespėjus iki soties pasigardžiuoti. Vėl likdavo blynai su aviečių uogiene. Ir mūsų matintojos – karvutės –pienelis.
Teberenku avietes.
Nors būtinybės nebėra. Tėra tik įprotis, o gal ir kažkas daugiau. Gal Vidurvasario apeiga? Vasara neišsipildytų iki galo, jei neįbrisčiau į miško avietyną. Jei neišsidilginčiau ir nesusibraižyčiau. O paskui, prie verdamos uogienės puodo stovėdama, pro pravertą langą nesulaukčiau įskrendant nė vienos širšės. Matyt, kiekviena karta turi tam tikras buitines apeigas, kuriomis aplipdo savo gyvenimo būdo „karkasą“. Su pagreičiu besikeičiančiame gyvenime (ne tik objektams, bet ir subjektyvioms vertybėms), kiekvienas visgi nori įsitverti bent tų mažų, kasdieniškų, buitinių „apeigų“, kurios padeda ramiau ir tvirčiau eiti per žemę. Tegul tai tebus aviečiavimas, pasivaikščiojimas po mišką, kasmetinė kelionė prie jūros, gimtų vietų, tėvų kapų, piliakalnių, ąžuolų lankymas…Visa tai prilygsta atlaidams – sielos ramybei, kurios būtinybę jaučia kiekvienas.
Mano dukra, jau nemažai metų gyvenanti Airijoje, irgi aviečiauja. Ne iš būtinybės – visokiausių uogienių ir džemų visai nebrangiai galima nusipirkti Lidlo parduotuvėse. Bet miško aviečių uogienė – visai kitokia, sako ji. Miško uoga, kaip ir miško grybas – turi kvapą. Airiai nuo šito jau atpratę, žiūri su nuostaba: kam rinkti, jei pilnos parduotuvės? Nežinau, ar kada nors rinko. Dabar valgo tik šampinjonus. Kaip ir visa likusi Europa. Augina didžiuliuose šiltnamiuose. Ten triūsia daug mūsų tautiečių. Renka šampinjonus, rūšiuoja, pakuoja, o laisvadieniais bėga į mišką – gal kokią voveraitę ar lepšiuką ras…
Ko gero, esame paskutiniai Europos gyventojai, renkantys žemės gėrybes. Gėrybių rinkėjai, atsinešę šią tradiciją iš akmens amžiaus?
Ši tema įdomi ir istoriniu požiūriu: kas šią tradiciją mūsų krašte „užkonservavo“, kad ji išsilaikė net iki 21-ojo amžiaus? Ar vien tik būtinybė prasimaitinti? Nebėra tos būtinybės. O visgi mūsų kaimelių (ir ne tik) moterys renka avietes, mėlynes, bruknes ir spanguoles, miškai pilni grybautojų, o pakelės – prekeivių, siūlančių uogų, grybų, medaus ir …beržinių vantų. O gal tai lietuvio ryšys su savo žeme? Kur bebūtų, jis ištikimas savo tautiškai prigimčiai, atitekančiai iš prosenelių įgyventos pasaulėjautos.
