Č. Iškauskas. Tremtys įmanomos ir šiandien

Trėmimų operacija „Pavasaris“

Lietuvos žmonių trėmimo istoriją galima dalinti į du didelius etapus, nors visame vakariniame SSRS pakraštyje 1941 m. birželio 14-ąją vykusi didžiausia deportacija buvo jau ketvirtoji. Iš anksto ruoštas trėmimų planas pajudėjo 1940 m. birželio 17 d., kai buvo sudaryta marionetinė Lietuvos „Liaudies vyriausybė“. Puoselėjant Lietuvos „teisėto įstojimo į SSRS“ planus, liepos 1 d. buvo paleistas Lietuvos Seimas ir paskelbti rinkimai į „Liaudies seimą“.

Tuo pačiu metu prasidėjo pirmieji masiniai suėmimai – 1940 m. liepos mėn. suimti ir į Sibirą su šeimomis ištremti buvęs Ministras Pirmininkas Antanas Merkys, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis ir kiti (iki 1940 m. pabaigos suimta per 3 000 asmenų, o iki didžiojo trėmimo 1941 m. birželio 14-osios – per 6 000 žmonių).

Tačiau masiškai naikinti lietuvių tautą metodiškai, vadovaujantis komunistine ideologija, buvo rengiamasi nuo 1939 m. Pagal kai kuriuos išlikusius NKVD duomenis, turėjo būti suregistruota apie 320 tūkst. buvusių tautinių partijų ir organizacijų narių, o kartu su šeimų nariais į Sibirą buvo rengtasi ištremti apie 50 proc. visos lietuvių tautos.

Išvežtinų gyventojų apskaita pradėta 1940 metais ir, kaip minėta, buvo vykdoma pagal specialius NKVD įsakymus. Visa registracija turėjo būti baigta 1941 m. vasario 10 d. Į NKGB skyrius buvo sutempti buvusių valstybinių įstaigų ir partijų archyvai, iš kurių tikėtasi gauti žinių apie patriotiškiausiai nusiteikusius žmones. Iš NKVD Milicijos valdybos gauta 5 tūkst. bylų apie buvusius policininkus, iš Teisingumo liaudies komisariato – apie buvusius teisėjus, prokurorus ir kalėjimų tarnautojus, iš Finansų liaudies komisariato – apie fabrikantus ir stambius dvarininkus.

Kadangi dauguma NKGB darbuotojų nemokėjo lietuvių kalbos, pagrindinis politinis trėmimų organizatorius Antanas Sniečkus paskyrė 26 komunistų ir komjaunuolių grupę archyvams peržiūrėti.

Pasirengimo trėmimams baigiamasis etapas, vadintas „Vesna“ („Pavasaris“), prasidėjo 1941 m. gegužės 21 d. Tą dieną NKGB sušauktame pasitarime kartu su NKGB apskričių skyrių viršininkais ir jų pavaduotojais, kelių transporto poskyrių ir pasienio būrių 5-ųjų poskyrių viršininkais buvo aptartas pasirengimas masiniams trėmimams ir areštams. Netrukus prasidėjo „juodasis birželis“.

Buvo tremiamos net prostitutės

Apskritai per pirmąją (1940–1941 m.) okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių. Vien tik 1941-ųjų birželio mėn. ištremta 17,5 tūkst. Lietuvos gyventojų. Mūsų mažai šaliai tai tiesiog milžiniški skaičiai. Tarp tremtinių daugiausia buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų. Didžiąją dalį tremiamųjų sudarė lietuviai – apie 12 tūkst., dar buvo apie 2 tūkst. žydų, maždaug 1600 lenkų ir kitų.

Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvadose teigiama, jog trėmimai vienodai paveikė visas tautines grupes, bet santykinai labiausiai trėmimų metu nukentėjo palyginti nedidelė žydų bendruomenė – ištremta apie 1 proc. bendruomenės narių (lietuvių – apie 0,5 proc.). Represijų žiaurumą taip pat atskleidžia faktas, kad tarp tremiamųjų buvo net 5060 vaikų iki 16 metų amžiaus.

Istorikas Arvydas Anušauskas savo tyrime „Sovietinis genocidas ir jo padariniai“ pastebi, kad iš Lietuvos buvo deportuotos ir 488 prostitutės. 1941 m. birželio 14 d. į Kazachstaną buvo išvežtos moterys, Lietuvos policijos kadaise užregistruotos kaip prostitutės. Net 74 proc. šių tremtinių tolesnis likimas nežinomas. Manoma, kad jos sėkmingiau adaptavosi atšiauriuose SSRS rajonuose.

Rusijos teisių gynimo organizacijos „Memorial“ vadovas Aleksandras Gurjanovas savo tyrime „Gyventojų trėmimo į SSRS gilumą mastas (1941 m. gegužės–birželio mėn.)“ rašo, kad 1941 m. trėmimų zoną sudarė Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija su Šiaurės Bukovina, taip pat vakarinės Baltarusijos ir Ukrainos dalys, bet visoje šioje teritorijoje ne vienu metu.

Šios represijos buvo nukreiptos ne į pavienių žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka, išardytas tautos genofondas. Jų vietą užėmė kolaborantai, atvykėliai, užsilikę ar sugrįžę po žygio į Berlyną, atkelti iš SSRS gilumos. Iš viso iki 1941 m. birželio 20 d. į Lietuvą atvyko 458 komunistai (komjaunuolių buvo dar daugiau), iš kurių net 270 įsidarbino NKVD ir NKGB. Turėdami didelę plataus masto teroro organizavimo ir vykdymo patirtį, jie tapo pagrindiniais suėmimų ir trėmimų vykdytojais.

Pokario trėmimų taikiniai – ūkininkai ir vaikai

Po karo atėjo dar viena vežimų banga. Po didžiųjų 1948 ir 1949 metų deportacijų, siekdama kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją, okupacinė sovietų valdžia 1951 metų rudenį ėmėsi dar vienos represijų bangos, surengdama trečiąją didelę pokario trėmimų operaciją, nukreiptą vien prieš kolektyvizacijai nepasidavusius ūkininkus.

Vasarą partizanų pasipriešinimui buvo suduotas skaudus smūgis – likviduotas vienas garsiausių to pasipriešinimo vadų Juozas Lukša, su keliais kitais desantininkais lėktuvu parskraidintas iš užsienio. Jau kitą dieną po J. Lukšos ir jo bendražygių likvidavimo SSRS Ministrų Taryba priėmė 1951 m. rugsėjo 5 d. nutarimą „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos SSR“.

1951 m. spalio 2–3 d. sovietų okupuotos Lietuvos teritorijoje vyko trėmimai kodiniu pavadinimu „Osen“ („Ruduo“). Jų metu į Krasnojarsko kraštą ištremta daugiau nei 16 tūkst. žmonių, tarp jų net apie 5 tūkst. vaikų. Tremtiniai iš Lietuvos sudarė beveik 50 proc. visų tremtį patyrusių Sovietų Sąjungos gyventojų. Šie 1951 metų trėmimai įvykdyti tik Lietuvoje – Latvijoje ir Estijoje jų nebuvo.

1946–1952 m. į tremties vietas Sovietų Sąjungoje buvo išsiųsti 676 835 žmonės, kurie MVD ir MGB dokumentuose pavadinti „specialiai perkeltais asmenimis“. Beveik kas šeštas tremtinys buvo lietuvis, o kai kuriais metais (1948 ir 1951 m.) lietuviai sudarydavo net pusę visų tremtinių. Į tremties vietas vien tik 1945–1952 m. buvo išgabenta daugiau kaip 32 tūkst. vaikų (5 tūkst. žuvo tremtyje). Jie buvo įrašyti į tremtinių sąrašus, į kuriuos pakliuvo ir dar negimę vaikai – numatyta įrašyti ir gimusius tremtinių vyrų šeimose.

Didžioji dalis lietuvių, latvių, estų ir vakarų ukrainiečių buvo laikomi tremtyje iki pat 1958 metų, nes būtent šių tautų tremtiniai buvo pripažinti ypač pavojingais. Kai 1954 m. Maskva leido vaikų nebelaikyti tremtyje, o suaugusiems – specialiose komendantūrose registruotis tik kartą per metus, bei planavo paleisti iš tremties vyresnius nei 55–60 metų amžiaus, nepagydomai sergančius žmones ir invalidus, – lietuvių tai nelietė. Tik 1963 m. gruodžio mėn. iš tremties paleisti paskutiniai keli tūkstančiai lietuvių. Bet apie 50 tūkst. žmonių ilgai neturėjo galimybės sugrįžti arba visiškai negrįžo į Lietuvą.

***
Baisūs tai skaičiai. Tremtys įžiebė, ko gero, amžiną lietuvių ir kitų Sovietų Sąjungos tautų neapykantą sovietiniam režimui, ir ji su motinos pienu ir krauju perduodama iš kartos į kartą. Todėl nešokiruoja ir dabar dažnai kylantis, gal kai kam atrodantis beprotiškas klausimas: ar šiandien įmanomos tremtys? Prielaidos ir sąlygos joms nuo seno brandinamos Rytuose. Tai ne fantastika, o realybė, pagrįsta realiais pavyzdžiais: ką rodo vien Krymo totorių vijimas iš aneksuoto pusiasalio?