Č. Iškauskas. Vėl dainuosime „Kuba – mano meile“… (pirmadienio mintys)

Kol vienas kitą plakėme verbomis (sekmadienio rytą nedidelio Aukštaitijos miestelio bažnyčia buvo sausakimša), kitame pasaulio pusrutulyje atsitiko kai kas svarbaus. JAV ir Kuba pradeda savotišką santykių Prisikėlimo etapą, kuris turi ne tik regioninę reikšmę. Amerikos prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) atvyko į Havaną.

Tai pirmas tokio aukšto rango JAV atstovas Kuboje per daugiau kaip pusę amžiaus, o Amerikos prezidento – pirmas per 88 metus, kai 1928 m.  Kalvinas Kulidžas (Calvin Coolidge) nuo karo laivo denio nulipo ant Havanos uosto platformos kaip protektorato šeimininkas.

Santykiai buvo ilgam įšaldyti, kai prieš 57 metus į šią vienintelę socialistinę valstybę Šiaurės ir Pietų Amerikoje atėjo komunistai su Fideliu Kastro (Fidel Castro) priešakyje (iki 2004 m. jis vis dar buvo šios valstybės prezidentas, kitaip sakant, „comandante“).

Paskui kilo Karibų krizė: 1962 m. šioje saloje prie pat JAV Nikita Chruščiovas, atsakydamas į amerikietiškų raketų dislokavimą 1961 m. Turkijoje, dislokavo savo vidutinio nuotolio raketas. Vos nekilo Trečiasis pasaulinis karas. Bet sovietai turėjo raketas išvežti, tačiau Kuba liko priklausoma nuo SSRS.

Žlugus Sovietų Sąjungai reikalai smarkiai pašlijo, kaip ir F. Kastro sveikata. Jo brolis Raulis Kastro pažadėjo Kubą išvesti iš izoliacijos…

B. Obamos dviejų dienų vizito Kuboje metu nebus pasirašyta svarbių susitarimų. Greičiau tai bus simboliškas dviejų šalių lyderių susitikimas ir naujos tų santykių eros pradžia. Vizitą papuoš kovo 22 d. įvyksiantis JAV beisbolo rinktinės ir Kubos komandos „Los Rays de Tampa Bay“ rungtynės, kurias, rūkydami kubietiškus cigarus, stebės abiejų šalių vadovai.

Kam naudingas šis diplomatinių santykių atnaujinimas? Pirmiausiai – Kubai, kuri dūsta nuo Amerikos embargo grandinių ir kuriai nepakanka vien Venesuelos naftos. Antra, jų reikia B. Obamos demokratams, kai šių metų lapkritį amerikiečiai rinks 45-ąjį JAV prezidentą. Trečia, šis vizitas visai nenaudingas Rusijai, kuri praranda turėtas geras strategines pozicijas Karibų jūros baseine ir puikų draugą F. Kastro asmenyje.

Ką laimime mes? Nebent vėl atsiversiančias nuostabias keliones į šią egzotišką šalį, kuriai dainuodavome „Kuba – mano meile…“

***

Lietuva irgi ne pėsčia: mėnesiu anksčiau už amerikiečius rinksime Seimą. Vyksta partijų žvalgyba, su kuo čia reiktų jungtis, kokius kandidatus siūlyti į rinkimus, kur gauti pinigų rinkimų kampanijai. Dvi didžiosios politinės jėgos – kairieji ir dešinieji – tarsi ir ramios, nes juk turi pastoviausią elektoratą ir solidžiausius rėmėjus.

O štai mažesnės, kaip partija „Tvarka ir teisingumas“ (TT), dairosi, ką čia priglausti. Prie šios parlamentinės partijos žada jungtis Tautininkų sąjunga, Respublikonų, Žemaitijos partijos. Jų vadovai teigia, kad šis klausimas dar tik svarstomas, nes priklausys nuo to, ar bus suderintos galimų partnerių programinės nuostatos. „Kalbama apie visų keturių partijų jungimąsi, bet reikia visiems keturiems rasti bendrą vardiklį, vardan ko tai daroma“, – naujienų agentūrai BNS sakė Respublikonų partijos pirmininkas Valdemaras Valkiūnas.

Tautininkų sąjungos vicepirmininkas Julius Panka teigė negalintis patvirtinti kalbų apie minėtų keturių partijų jungimąsi. „Iš tikrųjų negaliu patvirtinti apie partijų jungimąsi, nes kol kas buvo kalbama tik apie tikslus, apie deklaraciją, kurią pasirašė mūsų pirmininkas Audrius Rudys“, – sakė jis.

Gerai, kad mažesnės partijos telkia jėgas artėjantiems rinkimams. Dviejų ar trijų partijų monopolis šalies politinį gyvenimą daro bedvasį, vienpusišką, paįvairinamą nebent rinkiminių skandalų. Galbūt laikas pažeisti ir kitą monopolį: pernai daugiau kaip po 1 mln. litų pajamų turėjo keturios partijos iš 20, pateikusių ataskaitas, gi liūto dalį šių lėšų jos gavo iš valstybės…

TT liko už šios ribos. Nors kol kas ji ir dar dvi partijos peržengia pavojingą 5 proc. ribą, tačiau juk skandalai dar nesibaigė ir rinkimai ne rytoj…