V. Kavolis. Šiandieninė pažangumo reikšmė

Ištraukos  iš Vytautas Kavolis. Šiandieninė pažangumo reikšmė. Metmenys, 1964, Nr. 8, p. 29–4

Pažanga priklauso prie tų sąvokų, kaip Dievas ir tauta, kurias nuoširdžiausiai išniekina tie, kurie jas daugiausia vartoja. Tikrųjų pažangos reiškėjų šiandien tenka ieškoti tarp tų, kurie pažanga nebetiki; ištikimiausiais Dievo ieškotojais yra palikę tie, kurie Jo nebesuranda.

***

Kaip visų laikų žmogus, taip ir mūsiškis yra reikalingas pačion egzistencijon įsigraužiančio tikėjimo, kad galėtų prasmingai gyventi. Bet labiau negu bet kada anksčiau XX a. žmogus yra suvokęs priežastinį ryšį tarp tikėjimo didybės ir niekšybės gelmių. Tiktai tikėjimas galėjo pateisinti šešių milijonų žydų sunaikinimą nacinėje Vokietijoje; tiktai tikėjimas tegalėjo pateisinti milijonų buožių numarinimą stalininės Rusijos kolektyvizacijos nusikaltime; tiktai tikėjimas tegalėjo pateisinti ir aztekų kraujo aukas, akmeniniu peiliu išpjaunant gyvam žmogui širdį, kad ji dar pulsuojanti galėtų būti paaukota dievams. Net ir Prancūzų Revoliucijos brolybės šūkiui apginti buvo pastatytos giljotinos.

Tikėjimas yra pateisinęs tobuliausias nežmoniškumo formas, kurių niekas kitas kaip tik tikėjimas ir nebūtų pateisinęs.

Kiekviena tikėjimo deklaracija istorijos alchemijoje buvo paversta jei ne heretikų laužais, tai bent cenzūra jų mintims; jei ne koncentracijos stovyklomis, tai bent čikagietės iš lietuviško vienuolyno pamokymu pradžios mokyklos mergaitei, kad neseniai mirusi jos motina esanti pragare, nes gyva būdama ji nelankiusi bažnyčios [Išnaša: Mūsų psichiatrams būtų pravartu sudaryti medicininę komisiją sistematiškai ištyrinėti kai kurių dvasios vadovų vaikų psichikai daromąją žalą, ir psichiatriškai pavojingiausiuosius rekomenduoti išimtinai suaugusiųjų (ir pajėgiančiųjų gintis) dvasvadybai. Arba literatūros kritikos produkcijai.]

Koksai begali būti santykis su tikėjimu žmogaus, suvokusio, kad kiekvienas trankiais žodžiais afirmuojamas tikėjimas leidžiasi panaudojamas nusikaltimui prieš žmoniškumą pateisinti? Ir kad tikėjimo, kuris leidžiasi būti naudojamas tokiam nusikaltimui teisinti, afirmacija pati savy yra piktadarybė?

Atsakymas, kuris daugeliui šiandien atrodo moraline būtinybe:

Kas nenori, kad jo tikėjimu būtų niekinamas kitas žmogus, tas verčiau kvestionuoja savo paties tikėjimą negu priima riziką jį pavirsiant grandinėmis kitam žmogui ir akmeniniais peiliais, ir purvina cenzūrų perversija.

Kai tikėjimą išsijuosę teigia tie, kurie juo pateisina kiekvieną saviškių daromą nusikaltimą, tai tikėjimo afirmacija pasidaro obsceniškas aktas; ir žmonėms, kurie brangina patį tikėjimą, bet nesutinka jo vardu teisinti nieko, kas savo pasėkomis pats nepasiteisina, nelieka nieko kito kaip net ir savo pačių tikėjimą paneigti.

Tai ir paaiškina mūsų pirmykštį pastebėjimą: Ištikimiausi Dievo ieškotojai šiandien yra tie, kurie Jo neberanda; tikrųjų pažangos reiškėjų reikia ieškoti tarp tų, kurie pažanga nebetiki.

***

Mes spontaniškai jaučiame, kad liberalu negalima laikyti to, kuris, save liberalu tituluodamas, kovoja už diskusijų laisvės suvaržymą, padėdamas sukurti visuomėje atmosferą, kurioje baugu turėti nekonformistinę nuomonę. Liberaliu žmogumi laikome tą, kuris, nežiūrint kokios jo ideologinės pažiūros ir politinis blokas, kovoja už varžtų mažinimą savo gyvenamojoje aplinkoje ir pasaulyje apskritai.

Gali kai kuriais atvejais liberalumas būti nepažangus: kai duodama daugiau laisvės vaikams negu jie pajėgia apvaldyti; kai daugiau rūpinamasi nusikaltėlių teisėmis negu jų aukų apsauga.

***

Esminį visų totalitarinių ideologijų nepažangumą liudija jų nepajudinama ištikimybė Nečajevo reikalavimui būti nejautriu konkretaus žmogaus skausmui – ir pasiryžimas jį paaukoti, kai to reikalauja klasės, partijos, bažnyčios ar tautos interesai.

Viduramžių krikščionys galėjo reikalauti meilės visiems ir tuo pačiu metu su moralinio pasitenkinimo apsvaigimu savo tulžyse deginti heretikus ir senyvas moteris, pramintas raganomis.

Šiandieninio žmogaus sąžinė nebepriima hipokritiškos pareigos visus mylėti, bet ji priima sąžiningą įsipareigojimą kovoti prieš ir nemylimam daromą skriaudą. Gali būti, kad iš šios kovos prieš skriaudą, kaip Antano Škėmos Ataraksijoje, gims ir žmogaus meilė. Ir geriau, kai iš kovos dėl  nemylimo žmogaus teisių gimsta meilė žmogui, negu kai iš meilės visiems uždegami laužai kai kam ir suorganizuojamas boikotas jų mintims.

***

Kai pajuntama, kad visi istoriniai tikėjimai yra arba savo pasekėjų, arba savo pasėkų daugiau ar mažiau diskredituoti, gresia pavojus pasitenkinti išvada, kad tikėjimas apskritai nebėra įmanomas tam, kuris nori išlikti savo sąžinėje garbingas ir kito likimui atviras.

Ši išvada yra pavojinga, nes ji sunaikina pažangos siekimo dinamiką. Žmogus be tikėjimo pasirodo nebeturįs jėgų įgyvendinti savo didžiausiosios galimybės. Dėl to dažnai ir nusiviliama pažanga, kad jos suteikiamaisiais ištekliais išsekusio tikėjimo žmogus temoka pasinaudoti savo nuoboduliui užmušti.

Žmogus be tikėjimo nepajėgia ir pats savęs valdyti, nes neturi kuo savyje remtis. Jis negali iš savęs, savo laisvę liudydamas, ištikimai veikti, nes neturi nieko, kam likti nesugriaunamai ištikimas. Jis tampa reikalingas valdytojų. Pasitenkinimas tikėjimo negalimybės išvada nuveda „pabėgiman nuo laisvės“.

Todėl pažangusis žmogus, kuris pajunta savy tikėjimo išsekimo pavojų, palieka prieš savo sąžinę ir žmonijos generacijas atsakingas ieškoti naujo tikėjimo. Jo atsakomybė tikėjimo praradimo liūdesy yra būti sau hiena. Maitintis savo kaulų smegenimis ir juose ieškoti esminės, gyvos tiesos.

***

Tokį tikėjimą tegalima surasti konkrečių žmonių gyvenimo būde. Jis yra ne kalbamas, bet gyvenamas tikėjimas, Liūnės Sutemos žodžiu, Šventasis Bevardis.

Tikėjimas auga iš to, kas jaudina ir angažuoja gyvus žmones, nuogu savimi, be kietos doktrinų dangos reaguojančius į gyvenimą. Jis auga ir iš to, kuo vieni žmonės jaudina ir angažuoja kitus.

Tradicinių ideologinių srovių aiškiausiu pasmerkimu ir yra tai, kad jų apologetai jau nieku nebejaudina ir niekam nebeangažuoja. Kiekvieno apologeto premisos esminis banalumas ir iš geriausiųjų galvų padaro banalybės pranašus. Dėl to, galutinėje išvadoje, ir kyla nusivylimas doktrinos apologetais, kad jie atima galimybę gimti tikėjimui.

**

Ne tie, kurių ideologija skelbia pažangą, yra šiandien pažangos nešėjai, bet kurie jautrūs žmogiškųjų korupcijų grėsmei ir prieš ją kovoja žmoguje ir pasaulyje. Šia prasme pažangiųjų yra visose ideologinėse pozicijose, net tose, kurios tradiciškai vadinamos „pažangiomis“.

Šaltinis:
Vytautas Kavolis. Šiandieninė pažangumo reikšmė. Metmenys, 1964, Nr. 8, p. 29–44 (1963 m. Santaros-Šviesos suvažiavime skaityta ir kiek perredaguota paskaita).