Sausio 25 d. 18 val. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13) vyks tradicinis Vilniaus pagarsinimo dienos paminėjimo renginys.
Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos valdovo Gedimino laiške „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams“. Šiuo Vilniuje rašytu laišku Gediminas pagarsino Vilniaus vardą Europai.
Nuo 2007 m. Vilniaus pagarsinimo dienos minėjimus kasmet organizuoja Draugija „Pilis“, nuo 2011 m. – ir Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovė. 2013 m. šią datą, kaip Vilniaus pagarsinimo dieną, Seimas įrašė į Atmintinų dienų įstatymą. Šių metų renginys – jau dešimtasis. Jis bus skirtas ir Gedimino įžengimo į Lietuvos sostą 700 metų jubiliejui (1316–2016).
Šių metų renginyje dalyvaus aktoriai Irena Plaušinaitytė ir Saulius Čėpla, Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“ (meno vadovė Laima Purlienė), istorinius pranešimus skaitys Tomas Baranauskas, Valdas Rakutis ir Romualdas Grigas. Renginio pabaigoje numatyta apdovanojimų „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ įteikimo ceremonija.
Pirmasis laiškas iš naujosios Sostapilės, – senosios lietuviškųjų genčių šventviečių erdvių būstovės Vilniaus,
– gerai (nors vadinam vis slavizmu “miasto”, o zieteliškai-jotvingiškai: kur žmonės gyv. susispietį “Daikti” t.y.
daikte, vieton vienon, – “na miasto”), bet reikia labiau pasipurtyt archyvinius Vienos, bent Krokuvos ir visos
Vokietijos su Ukraina-Rusija archyvus, saugyklas senų leidinių, kad rast vėl… Sostapilės Vilniun į k ė l i m o
dvasinį bei kūniškąjį sumanytoją – Didijį Lietuvos Karalių VYTENĮ. Upių vagas (Vilnios) ne kiekvienas Valdovas
keitęs, gudų folkloras nuo Naugarduko Sostapilės kūrimo atsisakymo paseką (dėl Vilniaus ir Vilnios vagos ties
Kreivąja) pamena lig šiol, – (eisma Vilniun kalnus kasti..) “do Vilny pojdzem, gury kopacj”.
Tokia buvus tikrovė tuomet (1305 m.) kas XV a. ir vėlesnių aprašų užuominose yra; tad Vilniaus – Krokuvos
būsimosios galingiausios Europos unijos (1569 m.) valstybių pradininkių Sostapilių praeities istorija laikia.
Pati Liublino susitarimo dvasia amžina, nekintama ir vienintelis, gyvas bei pagarbos vertas paminklas tai
dienai, – Dienai išsaugojusiai lenkų tautą, ir Lietuvos imperijos tautoms išlikt, išgyvent ir apsigint bendro
valstybingumo varge, laimėje ir nelaimėse padėjusi. Diena užmiršta, užmarštinama tapačiai Didžiojo
KARALIAUS VYTENIO gyvybiškai dieviškųjų gynybinės kovos už Tautą ir Valstybę atminties spragų
tuščiaisiai Europos ir Pasaulio lapais. Jie gyvi, gyvybingi ir laukia… laukia savais XIV a. (pagal primestą
atskaitą svetimybinę iš pavasarių MŪSŲ METUS išplėšus) ir vėlesniais svetimų įrašais apie mus.
Raštams ir įrašams “įsirašymams-išmaniau” mes anuomet savų pastangų, energijos ir laiko, neeikvoję,
todėl ir esam! Dabar.
Buvom – esam – būsim.
Ir Didžiojo Karaliaus VYTENIO, – sostapilės lietuvių Vilniun perkėlėjo, – 700-osios mirties metinės
JAU Tavo… mano… visų garbė ir laukianti pareiga.