Kiekvienas Lietuvos kampelis gražus savaip. Jame gyvenantys žmonės rūpinasi, kad jis būtų išskirtinis, ilgam įsimenamas. Labanoro regioniniame parke vyriausiuoju specialistu dirbantis Žydrius Mukulys net dūdmaišiu išmoko groti, kad jo garsais galėtų garsinti nuostabų Aukštaitijos kraštą.
Deranti prie gamtos melodija
Entuziastingas gamtosaugininkas kasmet rugsėjo pirmąjį savaitgalį dalyvauja Labanoro kaime atgaivintoje šventėje „Labanorinėj Labanoro dūdos dūduoja“. Vingrus pavadinimas, įmantrus ir tolimus laikus menantis muzikos instrumentas, vadinamas Labanoro dūda. „Kadaise Labanoras garsėjo atlaidais, vadinamais Labanorine. Tada elgetos su dūdmaišiais keldavo tokį erzelį, kad neapsikentęs vietos kunigas net buvo uždraudęs šiuo pučiamuoju instrumentu pamaldų ramybę drumsti“, – pasakojo Ž.Mukulys. Jis priminė, kad dūdmaišiais grojama Eurazijos ir Šiaurės Afrikos šalyse. Šis instrumentas paplitęs Indijoje, Irane, Kaukaze. Kaip kariuomenės instrumentas jis naudojamas Airijoje ir Škotijoje ir iki šiol jo savitas balsas simbolizuoja šių šalių nacionalines pajėgas.
Škotai pavydėtų
Jau kelerius metus Labanorinės šventėje savo dūdmaišį pučia ir Žydrius. Vyras nelaiko savęs šio instrumento virtuozu, tikina, kad dar turi ilgai ir kantriai mokytis. Tačiau ir nieko neišmanantiems, kaip jis turi skambėti, akivaizdu, kad groti dūdmaišiu Labanoro regioninio parko darbuotojas moka – garsai aiškūs, malonūs ausiai ir, sakyčiau, kupini romantikos, derantys prie gamtos ir gaivaus miško vėjo.
Tiesa, pirmą kartą pabandžiusiems papūsti Labanoro dūdą teks nusivilti. Gali nepavykti ir antrą ar trečią kartą, nes reikia turėti stiprius plaučius ir žinoti, kaip pūsti. „Iš dūdmaišininkų visada buvo šaipomasi, nes pučiant dūdą labai išsipučia žandai, mat reikia stengtis, kad oras nesiveržtų atgal. Vėliau buvo pradėti naudoti vožtuvėliai, tad dabar grojantiesiems kažkiek lengviau“, – linksmai pasakojo Ž.Mukulys. Galimybės pūsti dūdmaišį 36 m aukštyje Labanoro regioninio parko darbuotojui galėtų pavydėti ne vienas škotas.
Bendras paveldas
„Lietuvoje šis instrumentas jau buvo išnykęs, Baltarusijoje – taip pat. Vis dėlto ten atsirado žmonių, sugebėjusių atgaivinti dūdmaišių gamybos tradiciją. Dūdmaišių meistras iš Baltarusijos ir manąjį dūdmaišį padarė, – aiškino Ž. Mukulys. – Labanoro giria ir dalis Baltarusijos kadaise buvo vientisa Nalšios žemė, tad turime daug bendro paveldo. Dūdmaišis – unikali Labanoro vertybė, kituose parkuose to nepamatysite ir neišgirsite.“
Unikali scena
Kas dvejus metus Lietuvoje rengiami dūdmaišininkų susipūtimai. Žinomas šio instrumento puoselėtojas, puikiai jį įvaldęs folkloro entuziastas, kino operatorius Gvidas Kovėra ir kiti Lietuvos dūdmaišininkai turbūt jau puoselėja idėją susirinkti draugėn ir sugroti virš pušų viršūnių. Šimtams klausytojų užtektų vietos apačioje. Kaip reaguotų į tokį koncertą Labanoro girios žvėrys, galima tik paspėlioti. Kol kas Žydrius vienas pats gali naudotis unikalia scena. Laukdamas svečių ar šiaip sumanęs pagroti, gali užlipti į bokštą ir pūsti dūdmaišį. O tie, kam užteks sveikatos užlipti 231 metaliniu laipteliu, ilgam įsimins archajiško instrumento garsus ir nuostabius prieš akis atsiveriančius vaizdus.
Sielos skrydis
„Pasikėlus į Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštą, nuo svaiginančio paukščio skrydžio aukščio pats gali pasijusti paukščiu. Prieš akis tyvuliuoja Baltųjų Lakajų ežeras. Jis užima net 700 ha, o dešinėje – Siesarties ežeras. Pastarasis ežeras – takoskyrinis, unikalus tuo, kad patenka į dviejų upių baseinus“, – pasakojo Ž.Mukulys. Kiekvieną dieną girioje praleidžiantis gamtosaugininkas džiaugėsi, kad pagaliau galima ežerus apžvelgti iš aukštai. „Ežerynas – girioje, pabandyk įsivaizduoti, kaip jis atrodo. Nebent iš lėktuvo, oro baliono arba palaukti, kol mirsi. Yra sakoma, kad išsilaisvinusi iš kūno siela praskrenda virš ežerų“, – sakė pašnekovas. Girdint tokias kalbas piršosi mintis, kad geriau jau pamatyti Labanoro girią iš paukščio skrydžio, kol esi gyvas, o paskui siela tegul skraidžioja, kur tik jai norisi.
Nepagrįstos baimės
Paklaustas, ar bokštas ne per aukštas, Ž.Mukulys tikino, kad žemesnio buvo neverta statyti, – norėjosi, kad atsivertų visas ežeryno grožis. Pasak jo, dažnas pakilęs į bokštą įsitikina, kad tikrai yra ką saugoti. „Tokių apžvalgos bokštų tikslas – parodyti išskirtines krašto vertybes. Gal išvydę, koks gražus yra mūsų kraštas, žmonės ims labiau jį saugoti“, – vylėsi gamtosaugininkas. Nepagrįstomis jis laiko baimes esą pastačius apžvalgos bokštą pradės plūsti žmonės, nukentės gamta. „Atvirkščiai, gamta tik laimės, nes atvažiavusieji telksis vienoje vietoje, mažiau jų eis į rezervatus, ten, kur jų buvimas nepageidaujamas. Lankymasis bokšte nemokamas. Atvykti galima bet kuriuo metų ir paros laiku. Būtų kvaila tuo nepasinaudoti“, – sakė aplinkosaugininkas.
Ž.Mukulys – romantikas, tai pasakytų kiekvienas, kiek ilgiau pabendravęs su gamtosaugininku. Į Labanorą, baigęs Lietuvos žemės ūkio universitetą, jis atvyko dirbti iš Kupiškio. Su didele meile ir išmanymu vyras gali papasakoti apie kiekvieną Labanoro girios kampelį, pavedžioti slaptais žvėrių takais, parodyti rečiausius augalus. Beje, jis dar dėl vienos priežasties džiaugėsi apžvalgos bokštu –pagaliau vietiniai žmonės galės pamatyti mėnulio užtemimą, mat anksčiau jį užstodavo miškas.
Trumpai apie dūdmaišį
Dūdmaišis – liežuvėlinis dumplinis aerofonas. Jis turi maišo pavidalo dumples iš gyvūno odos, pūtiklį, apie 200 mm ilgio vamzdelį. Maišo apačioje įtaisyta melodinė ir viena arba dvi (kartais trys) burdoninės birbynės. Muzikantas į maišą per pūtiklį pučia orą, kuris į birbynes patenka iš maišo, spaudžiamo alkūne. Melodinės birbynės skylutės dangstomos abiejų rankų pirštais. Garsas šaižus, toli girdimas. Melodiją palydi tęsiami burdoninių birbynių garsai.
Viduramžiais dūdmaišiai paplito Europoje, daugiausia jais grojo piemenys ir valstiečiai. Vėlyvaisiais viduramžiais šiuo instrumentu griežė keliaujantys muzikantai, XVIII a. Prancūzijoje dūdmaišis (miuzetė) tapo net saloniniu instrumentu.
Lietuvoje dūdmaišis, dar vadinamas kūline su ūku, kūline dūda, Labanoro dūda, paplito nuo XVI a. pirmosios pusės. Minimas Vilniaus Seimo 1565 m. įsakuose. Naudotas daugiausia Mažojoje Lietuvoje ir Rytų Lietuvoje, iki XX a. vidurio išliko Rytų Aukštaitijoje. Solo dūdmaišiais ir su kitais muzikos instrumentais meškininkai, elgetos, sielininkai, klajojantys muzikantai grieždavo maršus, šokius, pritardavo giesmėms, dainoms. Nuo XX a. antrosios pusės liaudies muzikos ansambliuose grojama tradiciniu dūdmaišiu. Kompaktinė plokštelė „Tylos Labanoro“ tapo sudėtine dalimi UNESCO Lietuvos komisijos remiamo projekto „Labanoro dūda”, kuriuo siekiama atgaivinti dūdmaišių tradicijas, dalimi.
