Šių metų lapkričio 20 d. Kultūros ministerijoje vykusiame posėdyje komisija Jono Basanavičiaus paminklo vietos Vilniuje parinkimo ir pastatymo klausimams nagrinėti balsų dauguma pritarė rekomenduoti paminklą statyti dabartiniame sostinės K. Sirvydo skvere. Posėdyje išsakyti pagrįsti argumentai dėl kitų siūlytų vietų paminklui sostinėje netinkamumo.
Nors Vilniaus miesto savivaldybė siūlė paminklą statyti priešais Nacionalinę filharmoniją, komisijos nariai, įvairių sričių specialistai – paveldosaugininkai, istorikai, archeologai, muziejininkai, kiti kompetentingi Lietuvos valstybės istorijos procesų tyrinėjimo ir įamžinimo specialistai – šiai savivaldybės pasiūlytai paminklo vietai nepritarė. Taip pat komisija nutarė atkreipti LR Seimo ir Vyriausybės dėmesį dėl lėšų Lietuvos valstybės šimtmečio įprasminimui užtikrinimo.
Komisijos rekomendacinis sprendimas bus perduotas Vyriausybei, Vilniaus miesto savivaldybei, Prezidentūrai, LR Seimui. Sprendimą dėl paminklo vietos dar turi svarstyti Vilniaus miesto taryba, taip pat bus organizuojamas finansavimo užtikrinimas tiek iš valstybės, tiek iš mecenatų, tiek iš piliečių aukų. Tikimasi, kad mūsų valstybės kūrėją įamžinsiantis paminklas Vilniuje stovės švenčiant Lietuvos valstybės šimtmetį 2018 metais.
Jonas Basanavičius – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra” redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų ir lietuvybės saugotojų, mokslininkas, gydytojas. 1927 m. vasario 16 d., kai visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintųjų Lietuvos nepriklausomybės metų sukaktį, mirė dr. J. Basanavičius. Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas, o tautos patriarcho laidotuvėse dalyvavo įvairių tautybių ir religinių konfesijų Vilniaus gyventojai.
2017-aisiais minėsime lietuvių tautos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus mirties 90-metį, o 2018-aisiais – Lietuvos valstybingumo, kuris be patriarcho J.Basanavičiaus yra neįsivaizduojamas, šimtmetį.
Vasario 16-ąją atkurtos Lietuvos Valstybės vadovui (po Nepriklausomybės akto įsigaliojimo už kelių valandų
p e r d a v u s i o vadovavimo atkurtai Lietuvai pareigą kitam Tarybos nariui, Akto signatarui) “second place”
– jau grubiai “šiuolaikiškiau” būsimosios jaunosios kartos susivokinimo vardan – “second hand” rūbeliuose deja
…ugdytai po 1940 m. nelaimės (iš 1917 m. pasaulinės bėdos kilusios) 1990 m. atsikūrus ir reikia PA-DĖS-TYT:
siūlo
perleisti
užimtą
(Konstantino atminimui beje
Sirvydui)
kitam asmeniui
jau įvardytą plotą.
Na ką gi, savų laisvų – “po vamzdžiu” viską paleidus Vamzdžiogaloj-sostapilėj Lietuvos ir tuo laisvų vietų
savų nesant, teks aukoti Jonui Basanavičiui, (Paminklui)
gal dalelę Piliakalnio (Vytenio ar Gedimino supilto, jau neaišku vienok) pašlaičių,
gal iš už erdvės kur turėta meno-poeto pasaulio vardo iš Rusijos (neminim, kad be”second” liktų,
tą pačią Didžiojo Seimo erdvę (Nuo Konstantino jezuito nuimant-nenuimant mintį-spredinį lyg miną) ties Filh.;
ar ir ant kalnų, pakrančių, erdvių erdvėse randant.
Tikėkim, prie naujojo seimo būsimųjų rūmų JAM tikrai vieta,
o gal net prie būsimos Lietuvos Prezidentūros
)kada nors kieno nors už visų padorių piliečių
aukas suaukotas pastatytos).
Tad moralas –
“rekomenduoti paminklą statyti dabartiniame sostinės K. Sirvydo skvere. Posėdyje išsakyti pagrįsti argumentai”
– svetimžodžiais RE-komen-DUOTI ir AR-gumen-TAI grįstas siūlymas įžeidžiantis Lietuvos Valstybės pirmojo
vadovo – Jono Basanavičiaus atminimą, ir tiek nešvariai (kalbiniu požiūriu) teikiant siūlymus, – Vilniuje
nei vienos vietos, – visiškai bet kur ir vietoj ar ne vietoj bet ko…
kol
vartojamos blevyzgos
“rekomenduot…argumentai” (kas atitinka liaudiškai “VAMZDĮ – PAMINKLĄ”).
Lieka – viena išeitis –
“Visuotinis bendras – Jono Basanavičiaus atminimo fondo – laisvųjų Nepriklausomos Valstybės piliečių narių”
įsteigimas.
KUR, KADA?
Aš Basanavičiui siūliau statyti Rotušės aikštėje, o Sirvydo sodelį (Čia greta LDK didžiojo etmono Karolio Katkevičiaus rūmai) skirti paminklui šiam įžymiajam karvedžiui, sumušusiam turkus pprie Dniestro ir išgelbėjusiam vidurio Europos tautas muo islamo mešėjų bei 1612 m. nugalėjęs Maskvos kariuomenę ir užėmęs Maskvą.
Ir švedus .
Vis tik nukišo į užkampį Patriarchą. Gėda.
Va va.
Jei Basanavičius būtų ne Pagonis, o krikščionis, neabejokite, jau mažų mažiausiai būtų paskelbtas šventuoju.
Aš tai manau, kad visiems valstybę stačiusiems vyrams natūralios išvaizdos paminklus dera statyti prie Prezidentūros.
Taip gražiai apie aikštę: per šventes kareiviukai žygiuos, visi rėks valio, o jie tarsi stebės.
Dabar nukiša kažkur į patvorius ir atvažiavusiam nėra aišku: ar ta Lietuvos valstybė turėjo rimtų vyrų, kurie ją statė, gynė, gausino ir mums perdavė?
Aš manau taip pat.
O kur, ta derama vietą būsimai Prezidentūrai, – laisvos, 1990 m. iš po priespaudų
atkurtos Valstybės vadovų MENĖMS?
Ar Seimui pirmiau, ‘atraskime” ne sovietgenocidinio LSSR AT-o šlykštabūdės aplinkoj
u ž s i t ū n o j i s i o iki virškonstitucinio, t.y. antikonstitucinio terorizmo bei nesuvokimo.
Taip, toj bolševikpalaikiškos archi-būdos vietoj KOVO 11-osios salė, jos aplinka liks
(neišsimest gi tos Laisvės ir pergalės ją ginant Sausio 13-ąją akimirkų).
Bet šlykštabūdės aplinka “gimdo-kreivina’ doroja ir žemina visa, kas ir per LKP CK
bunkeryną tūnančias 2K, 3P ar kokią 4S varganą Vyriausybėlę iš po KPSS “ferensinės”
aplinkos kabinetų vis išsprūstančią VRK vargelio “demokratijų” finansais rėminant.
Sutinku,
giluminiai europažeidimai, tikrai Europos (tuometinės), nelaimėlių savakalystės
kvailionių, nuolaidų lenin-stalininio teroro pavergtosios žmonijos dalies atribojimuo
nuo savęs: britų, frankų, saksų ir kt. aplinkos PADARAS. Panašiai ir dabar
“frankokvailionė” flirtu dėl savakailystės prieš Ameriką su “nuengtinąją (embarginta?)”
Rusija.
Taip ir
su Jonu Basanavičiumi
(tik jau čia kitoniško lygmens kvailionė “vargelėlinta savakailystė” dėl…
kelių aukso monetelių gerbūviukui asmeniniaim – paeiliui, kožno komi-sijuojančio
v e l t u i – t.y. ne pagal tautos prigimtinį būvį, ką puikiai žinai, suvoki gerb. Jonai,
o pagal….)
Va čia tai jau įdomu,
– iš kur tiek beširdiškai BUKI
“Komisijos rekomendaciniai…” gimstą, – išgaminininė (ne išgaminė, nepainioki),
lyg posovietiškoji “bunkerinio” LKP CK pavelde užsitųnojusi выродка.
Net tęst nejauku – tik FONDĄ (ką jau metų keliolika nesusitelkiam) jam, ir JO
paminklams, ne vien čia Vilniuje, įsteigt išeitis tautai likusi. Ar ne?
Manykim, – tik TAIP.
Basanavičiui ne garbės trūksta, o meilės.
Taip gerbiamasis, meilės,
– paprasta ir net vakar
Mokytojų namų stebukliniame 11-os atlikėjų pasirodyme
(mokinukų), jo metu ir po jo pastebėfa;
likęs ar netgi labiau paliktas, visišku našlaičiu Jonas Basanavičius,
– politinės, na ir tuo pat tautinės atminties našlaičiu,
po Vytenio, Kęstučio, Algirdo, Vytauto, net pačių “antrokų-trečiokų”
prie vairo Valstybės – Antano Smetonos su Stasiu Šilingu.
Visiškas našlaitis:
be DRAUGIJOS,
be FONDO,
be NAMŲ,
be paminklo (jei jau apie TAI),
be jokio įvertinimo istoriografijoj… maža žymele paraštėse
Valstybės atkūrimo po VASARIO 16-tos likęs.
Gal, kad keliom minutėm paskubėjo vairą Valstybės perleist tądien…?
Kiek kainuoja (atlygiu) tavoji darbo minutė? Rask, – ir
paminklui, – lašą po lašo
minutę po minutės
centą po cento
kaupt
pradėdami valiosim nuspręst KUR.
Jo vieta.
Teisingai. Toks poelgis žemina ir pačią Tautą.
Manau, kad Basanavičius buvo veikli tautinė asmenybė, todėl jis vaizduotinas tvirtai šviesuoliškai stovintis lietuvis. Jo skulptūra turėtų stovėti judrioje – nenukištoje toliau nuo gatvės šaligatvio – vietoje, jis turi būti gerai matomas nuolat praeinančių prospektu žmonių. Jis amžinai aktualus Lietuvai. Tokia vieta galėtų būti priešais V. Kudirkos paminklą kitoje Gedimino pr. pusėje esančioje erdvėje. Jis jau ne LDK veikėjas, todėl Tautos patriarchui stovėti K. Sirvydo skvere net istoriškai netinka.
Besikuriančioje ir atsikūrusioje anuometinėje Lietuvoje Jonas Basanavičius buvo balta varna – mat buvo Pagonis. Jį kuoktelėję tėvai net norėjo nukišti į Seinų kunigų seminariją, bet Jonas nepasidavė. Gerai, o tai būtumėm turėję dar vieną maironį.
Tęsti Basanavičiaus darbus reikia, o ne paminklą statyti. Kažkokia menkystų rūšis išsivystė, kurie save įprasmina statydami paminklus iškiliems žmonėms.
Gerai, kad visą kūną stato, o ne galvą.
Lukiškių aikštėje, vietoje dabartinio flagštoko, paliekant visą aikštę tokia, kokia ji yra. Aja ja jai, ten gi …
Paminklas turėtų atsirasti tik J. Basanavičiui.
Tuo tarpu perversmo keliu valdžią užgrobęs ir autoritarinę diktatūrą įtvirtinęs A. Smetona jo tikrai nenusipelnė.
Manau, kad supainiojote Prezidentą A. Smetoną su VU dėstytoju, lituanofobu A. Smetona.
Ne – jis kalba apie Prezidentą.
Tas buvo toks.
Bet buvo ir valstybės kūrėjas, ilgai vairavo valstybę – nedavė jai sukiužti, todėl ir jam priklausytų paminklas.
Ir Griniui taip pat.
Ir mūsų karaliams taip pat.
O kapinėse turbūt nepatartina statyti žmogaus ūgio. Mat pritemus, jau gąsdina lankytojus, mat taip atrodo, kad kažkas stovi.
Kapinės, pakirkšnute, tai jau grynai krikščionybės bastionas, ten vien kryžiai “stovi”, todėl tai jau netinka Basanavičiui. O krikščionybę pakeis kita, religija, kuri, greičiausiai, bus kelių religijų samplaika. Dabar toks laikas, kai turi rastis naujosios religijos kankinys, nes kitaip žmogus neįtikės. Pappa (Romos vyskupas) jau nežino, pro kurį galą kišti savo enciklikas nuo doktrinos nusigręžiančiai publikai.Pasaulyje vyauja toks palaidumas, koks, buvo tik Romos imperijos paskutiniais šimtmečiais – lotynų gentis skendo orgijose ir ped eras tijoje, kai visoks tuometinis multikultūralistinis brudelis pasigavo žydiškos sektos mokymą apie Dangaus karalystę vargstantiems ir pažemintiems… Dabar irgi bus panašiai, tik tą alkanųjų vietą užims žemesnė rasė ir visuomenės atstumtieji, nes baltoji rasė sugebėjo prisitaikyti prie krikštoniškos religijos ir sugrįžo į sau įprastą būseną. Aišku, po 2000 metų… Tokie procesai nėra greiti, bet žmonija jau yra patyrusi tokių virsmų ir, tikriausiai, sugebės išlaikyti esamą raštingumo lygį… Beje, jeigu atėjo laikas mąstysenos pasikeitimams, tai kažin ar kokios nors karinės operacijos juos sugebės sulaikyti… Keista ar ne, bet visus tuos artėjančius pokyčius pademonstruoja žmonijos intelektualioji kūryba, t.y. menas.
Žinoma, – tik Basanavičiui. Gi paminklas Smetonai apskritai ir ypač Vilniuje būtų pasityčiojimas iš Tautos.
Paminklas Antanui Smetonai bus vėliau ar anksčiau. Tauta savo Dydvyrių nepamirš.
Kiba ir dėl paminklo Smetonai Lenkija spaudžia, kaip dėl pavardžių rašymo!…
Skutas 78.60.231.248 2015-10-01 13:38
Kai Landsbergis kalbant apie paminklus Vilniuje Čiurlioniui, Basanavičiui prie jų gretina ir Smetoną, tai to kuo kitu negu tyčiojimusi iš Tautos nepavadinsi. Juk 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai priėmimo, to, kai buvo nepastotas su kariuomene sovietams kelias į Vilnių 1939 m. rugsėjį, tarsi, laikant jį Lenkija, tačiau jau 1939 m. spalio 10 d. jis mainomas su sovietais į visą Lietuvą – “Vilnius mūsų, o mes rusų”, švelniai tariant, kitaip, kaip Smetonos “monkės bizniu” nepavadinsi… Tai kas čia neišmanymas, ar kokios neaiškios lietuvybės interesai. Apskritai Landsbergis užuot dėl Čiurlionio “užmaršinimo” prisiėmęs atsakomybę pats, išsisukinėdamas drįsta dėl tokio neatsakingumo menkinti kažkokią pačią Lietuvą, viliečius apskritai…Taigi, kieno pusėje, kieno interesais yra tokios kalbos!.
tavo rasliava?
ir kur as jau tai maciau? ka?
zinai kur maciau
https://alkas.lt/2015/10/27/k-makariunas-uz-vyti-galejai-numirti/
“…autoritarinę diktatūrą įtvirtinęs…”
kuo tais metais bloga buvo diktatura?
gal galit placiau papasakot.
padiskutuosim.
“…Tuo tarpu perversmo keliu valdžią užgrobęs…”
pagakl tamstos logika ir 91m SAJUDIS nenusipelne buti iamzintas.
cia anam 95.173.38.54 bevardziui.
90