Šių metų lapkričio 10 d. Kultūros ministerijoje įvyko pirmasis komisijos Jono Basanavičiaus paminklo vietos Vilniuje parinkimo ir pastatymo klausimams nagrinėti posėdis. Komisijos nariai įvairių sričių specialistai – paveldosaugininkai, istorikai, archeologai, muziejininkai, kiti kompetentingi Lietuvos valstybės istorijos procesų tyrinėjimo ir įamžinimo specialistai diskutuodami ieškos geriausio sprendimo, kur ir koks paminklas turėtų iškilti sostinės istoriniame centre.
Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo programoje yra numatyta pastatyti paminklą valstybės kūrėjui Jonui Basanavičiui Vilniuje. Pirmajame komisijos posėdyje aptartos siūlomos paminklo lokacijos Vilniaus senamiestyje, išklausytos komisijos narių nuomonės, pateikti argumentai už ir prieš. Šiuo metu svarstomos paminklo statymo vietos priešais Nacionalinę filharmoniją ir K. Sirvydo skvere.
Į kitą komisijos posėdį, kurį planuojama surengti artimiausiu metu, numatoma kviesti dar platesnį spektrą specialistų.
Komisija iki 2016 m. vasario 1 d. turi pateikti pasiūlymus dėl paminklo Jonui Basanavičiui pastatymo vietos Vilniuje. Iki kol bus pastatytas ir atidengtas paminklas, komisija nagrinės kitus su šio paminklo pastatymu susijusius klausimus. Numatoma į posėdžius kviestis ekspertus, kitų institucijų, įstaigų bei organizacijų atstovus.
Ministras taip pat yra pavedęs Kultūros ministerijos Kultūros politikos departamento Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriui ir Muziejų, bibliotekų ir archyvų skyriui bei Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Profesionalaus meno skyriui ir Istorinės – kultūrinės atminties įprasminimo skyriui parengti ir pateikti komisijai medžiagą, susijusią su paminklo Jonui Basanavičiui vietos Vilniuje parinkimu ir pastatymu.
Jonas Basanavičius – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų ir lietuvybės saugotojų, mokslininkas, gydytojas. 1927 m. vasario 16 d., kai visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintųjų Lietuvos nepriklausomybės metų sukaktį, mirė dr. J. Basanavičius. Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas.
2017-aisiais minėsime lietuvių tautos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus mirties 90-metį, o 2018-aisiais – Lietuvos valstybingumo, kuris be patriarcho J.Basanavičiaus yra neįsivaizduojamas, šimtmetį.
PLATESNIS… “s p e k t r a s specialistų” jau kad…. pasėdės,
posėdžiuose (ir “išsėdės” ryškiai eilinį a k i b r o k š t ą, na į 1905 m. “orientuotą”, lyg žmogeliukui-patriarchui,
šiaip sau, kaip ir jo bendražygiui, Jonui Kriaučiūnui – 1905 m. Didžiojo Seimo sumanytojui, kokį garbų Koplytstulpį
kur Ilguvoje, ar dar garbesnį antkapį su Koplystulpiu, ten pat – Ilguvoje, kur ir Stasiui Šilingui perėmusiam 1918 m.
stovi pastatytas nuo 1999 m. rugpjūčio perlaidojus Nemunu… garbiai, tyliai, triukšmingai ir “be žinios”.
1999 m. vakarą visa Šilingų giminė stebėjosi dėl LTV – “negi net pusės minutės gaila” – kaip lig šiol pamenu
tą Šilingų (Emilijos, Stasio ir Ramintos artimųjų) nuoskaudą popompastiškojo ir garbua, deramo ir nuoširdaus (pritarsiu, tarsiu – tikrai įspūdingo) SSSR-inės okupacijos aukų ir kankinių perlaidojimo.
Tada LTV dar buvusi kiek kitokia, primigdyta iš po 1991 m. ar primigdyta; dabar savuoju turiniu, “kitokiu” –
dar baisesnė, kas ir šiame “TV Savaitė” savaitrašty apie Pramoginę LRT ekspediciją atkreipta su nuostaba:
“eks-pedijaviamo nacionali-alistinio” LRT praplaukimo pramoga tikrai byloja savu turiniu ir apie galimą “praplaukimą”
greta Jono Basanavičiaus.
Kodėl. Ogi todėl, kad nei Jonas Basanavičius, nei kiti po jo (PO VASARIO 16-osios NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO
įsigaliojimo akimirkos) 1918 m. Lietuvos Valstybės Vadovai nėra nei paviešinti, nei pripažinti.
Jonas BASANAVIČIUS – iki vasario 16 d. popietės,
Antanas Smetona – iki gruodžio 21 d. išvykimo(pasitraukimo?),
Stasys Šilingas – iki A.Smetonos naktinio pargrįžimo, – jau į BE JO žinios ir dalyvavimo perkeltosios sostinės Kauno
viešbutį, su žvakele jo kambariuke iš Vokietijos grįžus pasišviečiant, mat Kaunas tą 1919 m. sausį elektrą tik keliom
valandom gaudavęs.
Ir J.Basanavičius, kaip atkurtosios Lietuvos pirmasis vadovas, sausio 1 d. su tuo metu vadovavusiu (skyręs Mykolo
Sleževičiaus vyriausybę) grafu, ar visgi deramiau kunigaikščiu (nes Valstybės Galva), Stasiu Šilingu į Kauną
neišvykęs, ir A.Smetona – Berlyne asmeniškai bandės “traukt” Valstybės ūkinės-finansinės aplinkos išlaikymą,
ir S.Šilingas – visi trys pirmieji MŪSŲ VALSTYBĖS VADOVAI pirmaisiai valstybės gyvavimo metais klaidų
n e p a d a r ė.
AČIŪ JIEMS.
O mus, kad taip 1940 birželio 15-osios išorinių jėgų prievartos aktas bei VEIKSMAI taip tebeveikią, irgi nėra kaltės.
Kaltė, – jos užuomazgos bei atomazgos, krinta ir ant naivumo švedų 1917 m. liaupsėm iš Stokholmo teroro siaubą
“VUljanov” asmenyje Rusijon išlydint, ir to išperos paveldo atstovui 1945 rugpjūty Potsdame vardan “savų kailių” –
JAV su Jungtos Karalystės vadovais viską perleidusiems BE ĮSIPAREIGOJIMŲ EIGOS Į V Y K D Y M O lig pat
šiandien, ir ant tų, kas to Žmonijos žudynių neaprepiamo, neįvertinto ir vis baugščiai nutylint tūnančio greta
1990 m. Nobelio taikos premijos laureto “garbių” (dėkui dievams, gal Sausio ataka tuo vardu s t r i g o…)
regalijo už “berlyno sieną…’ tylį lig šiol.
Tad žodis ž Jono BASANAVIČIAUS įvertinimui bei pripažinimui.
Kol istorijos vadovėlis iš pirmosios Spaustuvės su 1918 m. atkurtosios Lietuvos pirmojo VADOVO pavarde
– Jono BASANAVIČIAUS pavarde neiškeliaus, – anoks čia p a m i n k l a s jam.
Statyk, auksinį, ar deimantinį iškalk –
bet kurioje svarbiausioje Sostapilės aikštėje,
nieko jis vertas nebus, jokios ženklios vertės už nuoširdžiai kuklų Panemunės šile kur garbus STOVI JAM,
neturės.
Pripažint – tai svarbiausia,
o pripažinus, jau ne
“vargano sąstatėlio” komisijytės valiai spręst,
o Valstybinei – naujojo Seimo sąstato skirtai – PAMINKLO TARYBAI!
Dar sąjūdžio laikų Vilniaus pirmoji Taryba buvo sudariusi sąrašą kokioms įžymioms asmenybėms statyti paminklus, tai pirmuoju sąraše buvo įvardintas J. Basanavičius. Tai dabar visi matome prie ko privedė mūsų buvusios valdžios.
Tautos patriarchui reikia erdvesnės aikštės ir klasikinio silueto paminklo (man patinka tarpukaryje Zikaro sukurtas paminklas). Visiškai netinkama erdvė prie filharmonijos. Geriausia tiktų aikštėje priešais Vilniaus Rotušę.
Sirvydo skvere tiktų pastatyti didžiajam karvedžiui Jonui Karoliui Katkevičiui (lenk. Chodkevičiui), čia greta yra jo rūmai. Jo laimėti mūšiai prieš turkus, 1621m prie Chocimo tvirtovės ant Dniestro – išgelbėjo Vidurio Europą nuo islamo, prieš švedus 1605 m. ir 1612 m. nugalėjo Maskvos kunigaikštystės kariuomenę ir užėmė Maskvą.