Lietuvoje tikriausiai vis dar labai mažai žmonių žino tarptautinę organizaciją „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (Tradition, Family, Property – TFP). Jai, pasak a.a. signataro Algirdo Patacko, Lietuva iki šiol nešioja nedovanotiną moralinę skolą. Už ką?
Katalikiškas judėjimas, įkurtas Plinio Korejos de Oliveiros (Plinio Corrêa de Oliveira) (1908-1995) 1960 metais Brazilijoje, Lietuvoje yra įleidęs labai silpnas šaknis ir tarsi neturėtų būti žinomas, jei ne viena neeilinė detalė. Lygiai prieš ketvirtį amžiaus, 1990 metais, TFP visame pasaulyje (penkiuose žemynuose) vos per keturis mėnesius surinko 5,2 milijono parašų už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Protu sunkiai suvokiamas skaičius tapo Gineso pasaulio rekordu. Po Michailui Gorbačiovui adresuota peticija surinkta daugiau nei 6 milijonai parašų, tačiau „tik“ 5 212 580 buvo pripažinta galiojančiais. Niekada panašioje parašų rinkimo akcijoje nedalyvavusiam žmogui tai gali būti nieko nesakantis skaičius. Nors kartą tą dariusiam – kone begalybė.
Istorinė akcija už Lietuvos laisvę
TFP nuo pat savo veiklos pradžios itin akcentavo ne tik tradicinę katalikišką pasaulėžiūrą, bet ir antikomunistinį jos aspektą. Marksistinės išlaisvinimo teologijos sužeistoje Lotynų Amerikoje tai buvo ypač svarbus pažiūrų aspektas. Dar svarbesnis jis buvo posttotalitarinėje Sovietų imperijoje gyvenančioms, pavergtoms ir prievarta sovietizuojamoms ir sekuliarizuojamoms tautoms. Istoriją mokantiems lietuviams, ko gero, nekeista, jog Lietuva buvo pirmoji išsilaisvinusi iš SSRS kalėjimo.
Tačiau parašų už Lietuvos nepriklausomybę rinkimo akcijos idėja Australijos lietuvių spaudoje Lietuvos laisvės lygos tautinės tarybos atstovo A. Statkevičiaus buvo iškelta 1989-ųjų sausį, kai Sąjūdžio veiklos baigtis dar toli gražu nebuvo aiški. Kaip 1990 m. lapkritį „Drauge“ rašė Juozas Kojelis, parašų rinkimo idėja gan greitai pasklido po pasaulį per išsibarsčiusius lietuvius išeivius, o galiausiai per Kolumbijos lietuvį J. Kaseliūną pasiekė ir TFP atstovus Bogotoje. 1989 m. gegužės 19 dieną su A. Statkevičiumi susitiko TFP Čikagos biuro vadovas Filipas Moranas. Paradoksalu, o gal kaip tik lietuviška, kad pasaulio lietuvių organizacijos šios iniciatyvos ir TFP įsitraukimo nepalaikė. Tai nesutrukdė: kitataučiai TFP atstovai parašus surinko ir be pasaulio lietuvių paramos.
Akcijos pamokos
Peticijos nėra vertingos savaime. TFP akcija turėjo aiškius tikslus. Viešai deklaruotą – parodyti SSRS vadovui pasaulio paramą Lietuvos laisvės kovai. Nutylėtą, bet akivaizdų – parodyti Vakarų šalių vyriausybėms, kad jų piliečiai taip pat nėra abejingi Lietuvai, kad apskritai ją žino. Kai pasaulio valstybių vadovai delsė pripažinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybę ar net buvo pasirengė ją paaukoti mainais į iliuzinius M. Gorbačiovo imperijos reformų pažadus, TFP akcija parodė, kad toks jų pragmatizmas neturi visuomenių paramos. Kiekvienam, suvokiančiam banalią tiesą, kad peticijos nėra apklausos ir negali būti vertinamos procentais nuo visų gyventojų, ši rekordinė TFP surinkta parama buvo aiškus argumentas Lietuvos pusėje.
TFP akcija pateikia pamokų ir mūsų dienų Lietuvai. Visų pirma, tai vadovėlinis autentiško, neiškreipto, jokiais fondais ir ideologijomis nepašerto pilietiškumo pavyzdys. Vien pasaulėžiūros ir atsidavimo vedina nevyriausybinė ir nepartinė organizacija sugebėjo rasti ne tik motyvacijos, bet ir žmogiškųjų resursų tokio masto akcijai. Laikais, kai apie pilietiškumą nuolatos kalbama, bet labai mažai daroma dėl realaus ir pasiaukojančio pilietiškumo ugdymo, šis be reikalo pamirštas pavyzdys Lietuvos visuomenei ir jaunimo ugdymui įgyja neeilinę vertę.
Pagaliau TFP parašų už Lietuvos laisvę akcija – tai įkvėpiantis katalikiško pilietinio veikimo pavyzdys, kuris primena katalikų galią ir pareigą dalyvauti viešajame gyvenime, ginant aukštesnius moralės standartus ir objektyvią moralės tvarką atitinkančią politiką. Tenka pripažinti, kad su tolima Lietuva, jos neretai net nežinančius TFP narius siejo visų pirma katalikiškas tikėjimas, iš jo kylantis pasaulio suvokimas ir priešiškumas iki gyvulio nužmoginančiai sovietinei ideologijai.
Sunku sugalvoti labiau nesuinteresuotą tikslą nei visiškai svetimos šalies teisėtos nepriklausomybės kovos palaikymas. Šiandien katalikiškos nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje dažnai nesugeba susitelkti ir išspręsti gerokai mažesnių problemų. Tikėtina, jog tai nėra atsitiktinumas. Viena rimtesnių to priežasčių – gana įtakinga katalikų pasauliečių ir dvasininkų mąstymo srovė, kurios atstovai neigia pačią katalikų pareigą kovoti už teisingesnius, aukštesnius moralės standartus ir objektyvią moralės tiesą atitinkančius valstybių įstatymus. TFP narių auka už jiems svetimą ir nepažįstamą Lietuvą ir jos laisvės idealą, nedviprasmiškai liudija apie šią kiekvieno kataliko kaip piliečio pareigą.
Ketvirtį amžiaus pavėlavęs įvertinimas
TFP pastangos ir šiandien randa atgarsį mūsų visuomenėje ir turėtų užimti reikšmingą vietą Lietuvos laisvės kovų istorijoje. Pradžioje atrodė, kad ji ir bus įvertinta. Jau minėtas J. Kojelis cituoja, jog 1990 metų vasarą AT-AS užsienio reikalų komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris ir LR užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas TFP indėlį į Lietuvos laisvės kovą pavadino „viena iš pačių svarbiausių paramų kovojant už mūsų šalies nepriklausomybę“. Visgi kartu su pirmųjų nepriklausomybės metų euforija greitai ir ilgam išblėso ir lietuvių dėkingumas. Daugiau nei 20 metų Lietuvoje apie TFP akciją nebuvo nei viešai kalbama, nei kaip nors valstybės vardu atsidėkota jos iniciatoriams.
Šią klaidą 2015 kovą ištaisė jau arti mirties patalo buvęs (mirė balandį) kitas laisvės kovotojas, rezistentas Algirdas Patackas. Savo straipsnyje Lietuvos žiniasklaidoje jis ne tik priminė TFP nuopelnus ir jų akcijos svarbą, bet ir iškėlė valstybės padėkos idėją. Ją perėmė kitas sovietmečio rezistentas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, po peticija internete parašęs, jog „labai tiktų šiai organizacijai skirti Laisvės premiją“.
Laisvės premijos idėja neliko nepastebėta. Šiemet TFP šiam apdovanojimui nominavo Kelmės rajono meras, Brazilijos lietuvių bendruomenė, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, jaunimo sambūris „Pro Patria“ ir, žinoma, seni laisvės kovos bendražygiai – Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Šiemet sukanka 25 metai nuo istorinės TFP suorganizuotos akcijos už Lietuvos nepriklausomybę. Kada, jei ne dabar, yra tinkamiausias laikas Lietuvai pagaliau atsidėkoti savo ambasadoriams ir užtarėjams iš Naujojo Pasaulio?
Tikrai, apmaudu ir gėda, kad taip atsitiko. Turėtume bent kas 5 metus tai vis priminti visuomenei straipsniais, paminėti skirtu susibūrimu. Taip perduotume iš kartos į kartą priminimą apie tai, ką gali neabejingi..
O ką čia komentuoti? Ačiū autoriui už tai, kad darkart paskleidė šią svarbią žinią. „Kada, jei ne dabar, yra tinkamiausias laikas Lietuvai pagaliau atsidėkoti savo ambasadoriams ir užtarėjams iš Naujojo Pasaulio?” Tai gal taip ir įvyks? Tikėkimės , kad skolos našta nukris…