P. Gylys. Galvos transplantacija Darbo partijoje

Neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad vienas italų medikas pasiruošęs galvos transplantavimo operacijai, t.y. galvą perkelti nuo vieno kūno ant kito.

Beveik tuo pat metu kažkas panašaus vyksta Lietuvos politiniame gyvenime. Buvo paskelbta, kad vieno politinio organizmo-partijos galva, tegu ir potenciali, buvo perkelta ant kito organizmo. Tos galvos vaidmenį turi atlikti Valentinas Mazuronis. Tvarkos ir teisingumo partijoje buvęs pusiau galva, jis transplantuojamas į Darbo partiją kaip visavertė galva.

Nežinau kaip seksis italų daktarui. Nesu tikras ir dėl politinės transplantacijos pasekmių Lietuvoje. Kaip ir medicinoje, yra grėsmė, kad naujoji politinė galva Darbo partijos organizme gali ir neprigyti. Mat tai labai subtili politinė operacija. Didelė grėsmė, kad gali įvykti atmetimo reakcija – organizmas implanto gali ir nepriimti kaip svetimkūnio. Paprastai sakant, galva „Mazuronis“ Darbo partijai gali ir „nepriaugti“.

Pirmiausia dėl to, kad tam gali, tikriausiai nebyliai, priešintis kitos Darbo partijos organizmo dalys. „Kam mums tas svetimkūnis?“, – girdžiu besišnabždant tarpusavyje senuosius partijos kūno organus. Ypač tuos, kurie nori išaugti iki galvos lygio.

Antra, gana neaiškūs yra būsimos galvos bei senojo organizmo genetiniai kodai. Tiesą pasakius, iki šiol yra sunku pasakyti, kas yra ta Darbo partija pagal savo vertybinę prigimtį. Pagal pavadinimą ji turėtų būti kairioji. Nes darbiečiai, įmantriau – leiboristai, pasaulyje yra socialdemokratinės krypties partijos, priklausančios pasauliniam Socialistų internacionalui. Bet juk turime ir savo socialdemokratus – LSDP, kuri dedasi kairiąja politine jėga. Tuomet kuo Darbo partija skiriasi nuo LSDP? Mat Darbo partija neįeina į minėtą „raudonųjų“ internacionalą. Ji formaliai glaustosi prie kitų tarptautinių darinių. Arba tiesiog blaškosi ieškodama savo vietos. Ir nelabai randa.

Pavyzdžiui, dabartinė, kaip jis sako, laikinoji partijos galva – Viktoras Uspaskichas, progresinius mokesčius mano esant pavydo mokesčiais. Tai aiškiai liberali laisvarinkininko pozicija. Ir šiaip partija labai dažnai kalba kaip liberali politinė jėga. Arba visai neartikuliuoja savo požiūrio. Pavyzdžiui, viešųjų finansų, darbo santykių liberalizavimo ir kitais klausimais.

O kaip su būsima jų „galva“ V. Mazuroniu? Jo sūnus Andrius pagaliau, rodos, surado save – tapo liberalu, t.y. politiku, ekonomiką tapatinančiu su verslu, nevertinančiu bendrojo gėrio reikšmės ūkiniame gyvenime. O tėvas? Rodos ir jis yra linkęs į liberalizmą. Ypač tai pasijuto po jo vizito pas naftos bosus Amerikoje, kur, rodos, buvo „paskiepytas“ – kovingai pradėjo „stumti“ skalūnų projekto klausimus. Nors dar buvo, pabrėžiu, Aplinkos apsaugos ministras. Aplinkos apsauga jam kažkodėl tapo nesvarbi, svarbus tapo skalūnų verslas. O juk daug kur pasaulyje gamtosaugininkai įspėja dėl grėsmių, susijusių su neaiškios kilmės chemikalų naudojimu skalūnų versle. Ir tie įspėjimai yra grindžiami moksliniais įrodymais. Vadinasi, toks verslas keltų grėsmę nacionaliniams interesams, bendrajam gėriui. Bet liberaliai mąstantiems politikams tai nė motais.

Ir kitose temose galima Darbo partijos galva neišsiskyrė mintimis ir retorika, kuri būtų nukreipta į socialinio teisingumo, solidarumo, bendrojo gėrio vaidmens didinimą. Todėl esama pagrindo nedrąsiai prognozuoti, jog, įvykdžius galvos persodinimo operaciją, Darbo partija gali išlikti gyva. Su sąlyga, kad pasitvirtins diagnozė, jog ir galva, ir organizmas yra genetiškai suderinami, kad jų bendras kodas yra jei ne visai identiškas, tai bent panašus ir remiasi liberaliu vertybiniu DNR. Tuomet, kad ir atsargiai, galima prognozuoti ne tik galvos prigijimą, bet ir Darbo partijos išlikimą. Aišku, jei senieji ir ambicijų turintys partijos organai nesukels grynai psichologinio pobūdžio naujos galvos atmetimo reakcijos.

Bet tuomet mūsų politologams turėtų iškilti klausimas – o kam Lietuvai reikalinga dar viena liberali partija? Juk turim Eligijaus Masiulio, Artūro Zuoko partijas. Čia nereiktų pamiršti ir suburžuazėjusių socdemų ir Dievo nebijančių krikdemų – ir ten dominuoja liberalus vertybinis DNR.

Deja, daugumai mūsų politologų partijų ideologinio DNR tyrimai yra kol kas per sunkūs. Todėl jie nepastebi ne tik galvų transplantavimo politikoje subtilybių, bet ir akis badančių neatitikimų tarp partijų pavadinimų ir realiai įgyvendinamų ideologinių nuostatų. Belieka tikėtis, kad politologams bręstant, jų gebėjimai prognozuoti galvų persodinimo partijose pasekmes, identifikuoti partijų vertybinius DNR stiprės. Suprantu, jog šie teiginiai šiek tiek įžeidžiantys, bet, tikiuosi, jog įsižeidę politikos mokslų atstovai, profesinės savimeilės vedini, atkreips dėmesį į realiai egzistuojančią savo „cecho“ problemą.

Nori nenori tenka pasidalinti dar vienu pastebėjimu. Formaliai žiūrint, V. Mazuronis persodinamas kaip partijos galva. Tačiau stebint šią operaciją kyla klausimas – ar tai ne imitacija? Ar nėra taip, kad Darbo partijos tikroji ir nuolatinė galva yra Viktoras Uspaskichas? Kad ir kas bebūtų formaliu partijos lyderiu…

P.S. Šį tekstą perskaitęs vienas kolega pastebėjo – o ar negalima konservatorių partijoje įvykusį galvų pasikeitimą taip pat vadinti transplantacija? Manau, kad tokią versiją galima rimtai svarstyti.