P. Urbšys. Prezidentei parūpo Darbo partijos elektoratas?

Gegužės 1-ąją per LRT vykusius kandidatų į prezidentus debatus prezidentė Dalia Grybauskaitė, išgirdusi E.Jakilaičio klausimą, ar ji, išrinkta antrajai kadencijai, ir vėl skirtų Darbo partijos narius ministrais, bandė nuo atsakymo išsisukti – ėmė kalbėti apie tai, kokius ji inicijavo įstatymus dėl teismų proceso pagreitinimo. Bet kai laidos vedėjas dar kartą sukonkretino tą patį klausimą, prezidentė – su neslepiama džiugesio gaidele – pareiškė, kad tai nebeaktualus klausimas: girdi, „teismo sprendimas buvo dėl konkrečių asmenų, o ne dėl partijos“.

Toks atsakymas nuskambėjo kaip akibrokštas – juk prieš pusantrų metų, iškart po Seimo rinkimų, prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo nedviprasmiškai pareiškusi „Aš kartoju, kad partija, kuri yra pati – ne tik atskiri asmenys – yra teisiamųjų suole, neturėtų dalyvauti vyriausybės formavime“.

Taigi prieš pusantrų metų Dalia Grybauskaitė neskyrė atskirų ministrų ir Darbo partijos apskritai – tiesiog teigė, kad Darbo partija neturėtų įgyti valdžios galių. Negana to, šių metų kovo mėnesio pradžioje ji viešai pareiškė, kad Darbo partijos vadovų negalės kviesti į Valstybės gynybos tarybos posėdžius, ir motyvavo savo apsisprendimą tuo, kad turi žinių, jog Kremlius jiems gali turėti įtakos.

Ir štai dabar ji pareiškia, kad jau nebemato problemos, jog Darbo partijos atstovai, jeigu ji bus išrinkta prezidente, vėl gautų ministrų portfelius.

Kai Dalia Grybauskaitė pradeda kalbėti tais pačiais argumentais, kuriais kalba Viktoras Uspaskichas – neva Darbo partija nėra nuteista, o buvo teisiami atskiri asmenys, suklūsti. Tuo labiau, kai žinai, kad Vilniaus Apygardos teismas, kuris priėmė apkaltinamuosius nuosprendžius Viktorui Uspaskichui ir jo bendrininkams, Darbo partijos neišteisino. Teismas tiesiog neišdrįso patraukti atsakomybėn juridinio asmens, persivadinusio Darbo partija. Tačiau, įvertinęs surinktus įrodymus dėl neteisėtos Darbo partijos veiklos, teismas nurodė grąžinti 6 milijonus litų, partijos gautus iš biudžeto, ir taip pripažino, kad tos nusikalstamos veikos, kurių būta Darbo partijos veikloje, yra neteisėtos.

Taigi kuo pagrįstas naujasis prezidentės požiūris? Juk buvo teisiamas ne Viktoro Uspaskicho „Vikondos“ koncernas. Ir baudžiamojon atsakomybėn Viktoras Uspaskichas buvo patrauktas kaip partijos, o ne kaip „Vikondos“ koncerno vadovas. Ir kaip galima atskirti partijos vadovą nuo partijos? Vadinamojoje Darbo partijos byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kad ši Viktoro Uspaskicho vadovaujama partija neteisėtomis priemonėmis siekė paimti valdžią. Būtent tuo tikslu į partijos juodąją kasą plaukė milijonai. Juodais pinigais buvo finansuojama Darbo partijos veikla ir jos vienintelis tikslas – įgyti kuo daugiau politinių galių tam, kad būtų daroma įtaka Lietuvos valstybei. Tyrimo metu Valstybės saugumo departamentas turėjo duomenų, jog juodieji pinigai į Darbo partijos juodąją kasą tekėjo iš dviejų šaltinių – vienas jų buvo vadinamieji „otkatai“ nuo Europos Sąjungos paramos, o kita dalis, siejama su Rusija, įplaukė iš užsienio ofšorinių kompanijų, nors rinkimų debatų metu prezidentė D. Grybauskaitė bando mus įtikinti, jog niekas jokių detalių neturi ir komentuoti negali.

Tokie Darbo partijos vertinimo pokyčiai ir akivaizdus Dalios Grybauskaitės nenuoseklumas leidžia manyti, kad prezidento rinkimams artėjant ji pradeda orientuotis ne į ką kitą, kaip į „Darbo“ partijos elektoratą. Negana to, pakeisdama savo vertinimus, ji paneigia esminį pavojų, kylantį iš Rusijos įtakoje esančių partijų.

Dabar mes visi kalbame apie „žaliuosius žmogeliukus“ Ukrainoje, tačiau turime suprasti, kad kaip Ukrainoje, taip ir Lietuvoje „žaliųjų žmogeliukų“ invazijos paruošimas vyksta per Rusijos įtaką mūsų politiniams ir verslo interesams. Ir turiu pagrindo manyti, jog Viktoro Uspaskicho suartėjimas su KGB žvalgybos aukštu karininku Piotru Vojeiko, kuris yra vienas iš dabartinių „Dujotekanos“ vadovų, yra susijęs ne su kuo nors kitu, o su praėjusiais Seimo rinkimais. Visiškai nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad ir šiuose Seimo rinkimuose per ofšorines kompanijas tekėjo rusiški pinigai.

Čia verta prisiminti tokį faktą: tada, kai į viešumą iškilo Viktoro Uspaskicho skandalas dėl galimai suklastoto aukštojo mokslo diplomo, Viktoras Uspaskichas garsiai pareiškė, kad su juo bando susidoroti buvęs KGB karininkas Piotras Vojeiko. Praėjus keliems metams, santykiai tarp Viktoro Uspaskicho ir Piotro Vojeiko pasidarė jau visai kitokie. Ir tas suartėjimas įvyko būtent prieš 2012 metų Seimo rinkimus. Tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos per energetines įmones daro įtaką kitų valstybių politinėms partijoms, jokia paslaptis – tai faktas. Būtent Piotras Vojeiko, vienas „Dujotekanos“ dabartinių vadovų, ir gali atstovauti Rusijos žvalgybos interesams Lietuvoje. Ir tai, kad toks asmuo iki šios dienos nėra išprašytas iš mūsų valstybės, yra ne tik VSD darbo brokas, bet ir pačios prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija: jai iki šios dienos atrodo, kad didesnė grėsmė yra ne KGB pulkininkas Piotras Vojeiko, o Lietuvos Respublikos FNTT pulkininkas Vytautas Giržadas – kaip parodė minėti debatai, ji iki šiol teigia, kad šis pareigūnas yra kaltas, ir ji iki šiol pateisina savo veiksmus susidorojant su juo, nors teismas V.Giržadą išteisino ir grąžino į pareigas.

Sutinku, Darbo partijoje ne visi nariai suvokia, kad ši partija yra Rusijos įrankis. Dalis jų įsivaizduoja, kad tai yra tik Viktoro Uspaskicho UAB, kita dalis mano, kad tai yra UAB, galinti gyvuoti ir be Viktoro Uspaskicho, žinoma, yra ir tokių, kurie mano, kad tai yra normali partija. Bet vis vien – kol šiai partijai vadovaus asmenys, susiję su juodosiomis buhalterijomis, finansuojamomis galimai iš Rusijos, tol tokios partijos bus Rusijos įrankiai, nukreipti prieš mūsų valstybę.

Tad kas įvyko, kodėl LR prezidentė taip radikaliai pakeitė savo požiūrį į Darbo partiją?

Visų pirma, aišku, ji nenori pripažinti savo asmeninio pralaimėjimo – jai teko susitaikyti būtent su tokia koalicija, net jei kurį laiką ją ir šokdino atmesdama vienus ar kitus ministrus. Antra priežastis irgi aiški – siauri savanaudiški politiniai tikslai. Manau, ji ir pati mato, kad šįkart antrasis turas net labai tikėtinas, o jame jai prireiks ir Darbo partijos elektorato, ir „Tvarkos ir teisingumo“ palaikymo.

Beje, po tokių prezidentės politinių kūlversčių ypač keistai atrodo jos pagrindiniai rėmėjai konservatoriai ir liberalsąjūdiečiai, pastaruoju metu Seime nuosekliausiai kritikuojantys Darbo partiją. Visi prisimename, kaip prieš Seimo rinkimus ir konservatoriai, ir pati prezidentė Dalia Grybauskaitė ramiai stebėjo vangų Darbo partijos teismo proceso nagrinėjimą: prezidentė neteikė pataisų, kurios būtų leidusios pagreitinti teismo procesus, kad šie nebūtų vilkinami. Apie tas pataisas garsiai kalbėti ji pradėjo tik pastaruoju metu, o tuo metu Daliai Grybauskaitei viena iš pagrindinių problemų buvo ne Viktoras Uspaskichas, o premjeras Andrius Kubilius – būtent su juo tada vyko varžytuvės dėl valdžios galių. Tame galių kare buvo susidorota su prezidentei neįtikusiais FNTT vadovais – V.Gailiumi ir V.Giržadu, kurie buvo sutapatinti su tuometinio premjero A.Kubiliaus aplinka ir konservatorių partijos finansiniais rėmėjais.

Neteigiu, kad mūsų valstybėje neturi galioti nekaltumo prezumpcija, bet ką tuomet reiškia valstybės vadovės pareiškimas prieš pusantrų metų dėl to, kad ji esanti prieš tai, kad neskaidria veikla įtariama partija įgytų politinių galių, ir kaip suprasti dabartinius jos viražus?

Dar daugiau – tokia dviprasmybė kelia abejonių, ar išvis reikalingas teisėtas ir teisingas teismo sprendimas Darbo partijos atžvilgiu. Juk dabar pasakyta: politiškai jau nuspręsta – pati „Darbo“ partija yra nekalta. Ir kokį atsakymą išgirstume, jei kas nors paklaustų Lietuvos žmonių, ar dabartinė Darbo partija, kelis kartus pakeitusi savo pavadinimą manipuliuodama partijos registravimu ir likusi Darbo partija, nenusipelno teismo nuosprendžio? Kažin ar paprastas žmogus suvokia tokį „teisingumą“? Juk jei kalbėtume apie kokią gaują, kokiame teisme taptų svarbiu argumentu tas faktas, kad tulpiniai nuspręstų pasivadinti jaunaisiais tulpiniais, o po kurio laiko ir vėl taptų tiesiog tulpiniais? Ar ta pati gauja taptų jau kita?

Po tokių paskutinių prezidentės politinių viražų Darbo partijos atžvilgiu tampa nebeaišku, ką ji turėjo omeny savo metiniame pranešime, kai kalbėjo apie tai, kad „valdžią mums išrenka svetimi pinigai. Jiems, o ne rinkėjams tampa atskaitingi šalies politikai“? Apie kokius „svetimus pinigus“ ir apie kokius politikus ji kalbėjo? Juk pasikeitusi jos pozicija dėl Darbo partijos verčia kelti būtent tokį klausimą: kas yra tie politikai? Jei ne Darbo partija, vadinasi, … visos kitos? Tarp jų ir Tėvynės sąjunga, ir Liberalų sąjūdis?

Pati prezidentė dažnai kalba apie tai, kad yra didelių pasiekimų kovoje su stambiąja korupcija. Bet kaip vadinti tai, kad pati partija, kuri buvo panaudota nusikaltimams vykdyti, tiek laiko išliko Lietuvos politiniame žemėlapyje? Ir, panašu, veiks ir toliau. Bet ji išliko ne vien dėl juodųjų pinigų, galimai ateinančių iš Rusijos per ofšorines kompanijas, bet ir dėl to, kad kitos partijos dėl savo savanaudiškų siaurų interesų – siekdamos pačios išlikti valdžioje – yra suinteresuotos šitos partijos galių palaikymu: savo laiku Darbo partija pasitarnavo konservatoriams, o dabar – socialdemokratams. Galų gale ji gali pasitarnauti ir Daliai Grybauskaitei antrajame ture… bet kokia kaina išsaugoti valdžią. Bet ar ta valdžia naudinga Lietuvai, ar ji tiesiog yra valdžia sau, valdžia dėl valdžios?

Juk jei politikas nesiekia atstovauti viešajam interesui, jei viešasis interesas sutapatinamas su asmeniniu, tada politikoje nebėra vietos … politikai. Ir aš sutinku su išeivijos lietuvių filosofu Algiu Mickūnu: tokia politika yra kriminalas. Ir reikia apgailestauti, kad šitame politikos kriminalizavimo procese dalyvauja ir mūsų dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Panašaus požiūrio, deja, laikosi ir didesnė dalis kandidatų.

Akivaizdu – būtent dėl tokių politinių nuostatų Lietuva niekada netaps „sąžiningų žmonių galimybių šalimi“, apie kurią kalbėjo prezidentė savo metiniame pranešime, – tokioje šalyje sąžiningiems žmonėms tiesiog nebėra vietos. Ir ypatingai nebelieka vietos sąžiningiems žmonėms politikoje. Todėl pas mus žmonės arba atsisako dalyvauti tame spektaklyje, arba sutinka, kad politikoje gali dominuoti tiktai tie, kurie, pasak prezidentės, panašūs į sukčius ar į machinatorius. Tokia politika nebegali atlikti pagrindinės savo misijos – tarnauti žmonėms.