V. Juozapaitis. Aliuzija į epigramą K. Donelaičio pasakai apie mėšlavabalius

Kirminą juodąjį, kurs linksmas šūde gyvena
Ir besivoliodams tas smarves giria per mierą,
Tą kirminai kiti, darže darkydami žiedus,
Ypačiai grikvabalis, ansai neprietelius sodų,
Šūdvabalį, sakau, kaip girdit, kvietė į svodbą.
Nės darželiai visi ir visos pūstos vietelės
Judinos iš kapinių, saulelei budinant svietą.
Varnos ir varnai ir daug pažįstamų paukščių
Išlėkė ir dainas, kaip buvo mokinti, dainavo.
Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti
Ir atsitūpęs po tam papratusį ėdesį kramtė.
Bet visiems kirminams kaip smirdas gėdą padarė. (Kristijonas Donelaitis)

Štai ir sulaukėme auksaspalvio rudens, kuomet dori ūkininkai nuima gausų derlių, o ir viščiukus susiskaičiuoja idant galėtų tinkamai žiemai pasiruošti ir gėrybes pagal poreikius savo šeimai padalinti.

Ne išimtis – ir visų mūsų gerove bei paprastais žmonėmis besirūpinantys gerieji socialdemokratai, garbingais ir sąžiningais save įvardijančių vyrų bei moterų bendrija, vieni kitus meiliais bičiuliais besivadinantys. Atėjo ir jų metas savo sukurtomis, ar iš kitų atimtomis gėrybėmis tarpusavy pasidalinti, o ir pasveikinti vieni kitus, kas kur kokius savo bendrijai darbus iškilesnius bus nuveikęs.

Paprastai šis gerų žmonių sambūris linkęs nesigirti apie tai, kaip savo tikriesiems šeimininkams palankius darbus yra paskyrę. Bet gi negali, žmogau, nepasidžiaugti tokia jų pergale prieš tautą ir jos išrinktą Prezidentę, kuomet Seime tarpusavy susitarę ir draugelius įkalbėję, nusprendė, kad nėr nuo ko mūs Lietuvai savo varganų protelių saugoti ir ginti. Toks vietinių išminčių planas sugalvotas, nesvarbu, kad Lietuvos žmonių nesaugo, bet gi, matyt, dosniai apdovanojamas tų, kurie tyčiotis ir visaip kitaip iš už rubežiaus niekinti mūsų tautos nenustoja.

Ir dar didelio džiaugsmo bendrija ši sulaukė, į pasaulį paleidusi sukčių ne vieną, ar šiaip kokį nepraustaburnį, gal per daug šernienos užkrėstos persivalgiusį. Nes kaip, jei ne liga tokio vyro garbaus pasakymą priimti gali, kurs per televizorių į kiekvienus namus atėjęs pareiškia, kad muzikantėlis ar dirigentėlis joks kūrėjas yra, ir tik jis, iškilaus Bradausko vardo nešiotojas, tvirtai žino, kas ir už ką pasaulyje atlygio vertas, nes, brangūs bičiuliai, visos Lietuvos pinigėlius iš maišo jam skirstyti yra patikėję. Ir nė motais niekam, kad medžiotojas didis tremtiniams ir teisuoliams kitados iš burnos nepraustos savo seilių tikrai negailėjo.

Negali nutylėt pasiekimo dar vieno, kur socdemai ilgai dar didžiuosis. Didis Mažintas – toks jaunas žmogus, kitados net mokyklos nebaigęs, sugebėjo nuošluostyti nosis ilgas pačių iškiliausių partiečių… Nieks nebžino dabar, kas ir ką bus apgavęs, bet saviškio tikrai neišduos jie… Ir visai nesvarbu jiems, kad jaunimas kitoks, kur su sąžine ir garbe nesipykęs, gal pasmerks tokią sukčių landynę… Nes kareivių jaunų ir nedorėlių tokių atsikratę, tarpusavy garbūs bičiuliai, socialdemokratais kilniais pavadinę savus, nebgalės prisirinkti aruodo ir papildyti partijos iždo, iš kurio taip gausiai dėkingumo ženklus dalinsis.

Kaip antai, Vienos baliuj kilniam, kuriame šoko gražiai ir dainavo, dar balandy socdemai draugėn susibūrę. LSDP Citrina pavadinę keistai savo šventę, jie viens kitą gyrė. Susirinko visi – ir jauni, ir seni, net Balčytis su Oleku buvo. Džiaugės, juokės ir prizus dovanojo: žodžiu, laimė visus juos aplankė. Bet nuo šiol net visa Lietuva turės pagrindo šlovint socdemus, nes pati iškiliausia figūra nūnai, kur atstpindi jų tikrąjį veidą – tai Šarkienė! Taip taip, ta pati iškili dainininkė tautos, kurios meną subtilų supranta tik socdemų šulai, nes tik jiems jų bičiulė čiulba linksmai, mat, į valdžią prakišt ją žadėjo…

Ir visai nesvarbu, kad persona šita su įstatymais nesugyvena… Trys teismai Lietuvos teisė ją kitados, bet socdemams tokie tik į naudą… Juk svarbu, kad jie niekintų žmones aplink, visaip šmeižtų juos, purvais drabstytų. O tada jau ateitų karalius kilnus, kur LSDP vadovauja ir sakytų: mums svarbu tik Žmogus! Bet svarbus jam žmogus tiktai tol, kol balsuodamas urną jis pildo… Na, dar tas, kuris mokesčius moka ir socdemų partijos iždą pripildo. Kad galėtų jie vėl susirinkę draugėn, džiaugtis vienas kito niekšybėm, kurias, nežinia kažkodėl, viešai privalumais vadina.

Taigi rudenėliui atėjus ir medžių lapus įvairiom spalvom nusidažius, socdemai, kaip ir dera po ūkio darbų, gausų derlių bičiulių skaičiuoja. Ir labai panašu, kad šį kartą jie bendrašaukščius, kur srebia drauge iš valstybinio iždo, toli bus aplenkę… Net pačius teisingumo, tvarkos irgi darbo ištroškusius brolius: mat anie tik už darbus gerus Lietuvai gal bus buvę teisti ar pašalinti, o štai šitie, socdemai antai, bus tikri – kriminaliniai vaisiai! Prinokę gerai, raudonskruosčiai, o kuris nors, žiūrėk, ir papuvęs. Bet gi tai tik į naudą: toks tokį pažinęs ir vienodai pagedęs, nepabėgs niekas niekur – obuolys nuo obels netoli kažkur krenta…

Taigi sodas socdemų, kur priaugo daug vaisų, – chuliganų, pijokų bei sukčių, džiugina širdį kiekvieno bičiulio: soti bus žiema, gal pavasaris aplankys juos neblogas. O patrešę gerai dirvą savo darbais neraliuotais, žiū, sulauks ir gersenių dar laikų, kur Žmogų kiekvieną bus sutrypę ir todėl gėrybėmis iš kitų paimtomis dalintis nebereikės jiems…

Autorius yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Seimo TS-LKD narys, šešėlinės Vyriausybės kultūros ministras