
Ištraukos
Tarytum „vakarietiškas liberalizmas“ turi būti į Lietuvą lėktuvais atskraidintas su muito prievole, tarytum jis neturėtų istorinių šaknų pačioje Lietuvoje! Į jas, tiesa, šiandieniniai Lietuvos liberalai (išskyrus istorikus) ir patys nedaug kreipia dėmesio. O juk liberalinė tradicija Lietuvoje turi savitų žymių – ne taip, kaip kai kur kitur, lietuviškasis liberalizmas nuo Daukanto, Basanavičiaus ir Kudirkos laikų buvo glaudžiai sutapęs su tautiniu atgimimu. Liberalizmas Lietuvoje nebuvo priešinamas nacionalizmui. Net ir Smetonos režimo laikais Juozas Tubelis, ministeris pirmininkas ir Tautininkų Sąjungos pirmininkas, „gerokai užpylė šalto vandens visiems griežtos linijos reikalautojams. Sako, reikalaujate griežtumo, vaizduojatės pasidarysią lietuviškais fašistais ar kuo panašiu, o juk pasižiūrėkite tiktai, ko jūs norite, ką siūlote, ir pamatysite, kad jūsų lūpomis kalba gryniausias liberalizmas. Mes visi, – sakė, – esame liberalai iki kaulų smegenų: ir aš, ir prezidentas, ir jūs visi iki vieno!“ (Vincas Rastenis).
Liberalizmo turinys skleidžiasi istorijoje ir esti nuolat reviduojamas. Bet moderniojo (nuo Džono Stiuarto Milio (John Stuart Mill)) politinio liberalizmo pagrindinis principas yra teisinė valstybė, veiksmingai užtikrinanti visiems joje gyvenantiems galimybę savo laisvais apsisprendimais plėtoti savo pačių žmogišką charakterį, kūrybinį potencialą ir veiklą visuomenėje, neatimant tų galimybių iš kitų dabar ir ateityje. „Ir ateityje“ reiškia, kad liberalai nepripažįsta net ir laisvų apsisprendimų, kuriais atimama galimybė ateinančioms kartoms laisvai apsispręsti, ir laiko kontroliuotinais tokius veiksmus, kuriais dabar gyvenantys išnaudos gamtinius išteklius, nuo kurių priklauso ateities kartų gerovė.
Liberalizmas dažnai, ypač Europoje, siejamas su kapitalizmu. Kapitalizmo ideologinė gynyba XIX amžiuje buvo žinoma ekonominio liberalizmo vardu. Bet politinį liberalizmą, t.y. liberalinę demokratiją ir jos vidinę kritiką, reikia nuo kapitalizmo skirti. Tas pats laisvo pasirinkimo mechanizmas ir demokratijoje, ir kapitalistinėje rinkoje. Bet visai kitokia viešosios moralės samprata.
Rinkoje tepripažįstama pareiga gerbti nuosavybę ir vykdyti kontraktus. O liberalinė demokratija įsišaknijusi kolektyviniame įsipareigojime saugoti individą – anksčiau nuo organizuotų jėgų, vėliau ir nuo „natūralių nelaimių“ – ir bendromis jėgomis nusižiesti asmenybės integralumą, kiek jį reikia ginti, ginančias institucijas. Rinka jungia žmones techniškai, bereikšmiais ryšiais, liberalinė demokratija skleidžiasi kaip tarpusavyje įsipareigojusių individų bendruomenė. Kai rinka iš individo atima visapusiško žmogiško vystymosi galimybes ar lygias teises, politiniai libralai įsipareigoja tas galimybes ir teises demokratiniais sprendimais grąžinti.
***
Liberalai gina ir visų religinių bendrijų lygias teises veikti bei laisvai skleisti savo galvoseną visuomenėje, ir visų individų teisę „įsijungti“ ir „išsijungti“ – apsispręsti, kokiai bendrijai ir kokiomis sąlygomis kas nori priklausyti ar nepriklausyti, su ja bendrauti ar nebendrauti, ką nors iš jos paisikolinti ar atmesti. Demokratijoje individas nustato savo dalyvavimo bet kokiame kolektyviniame reiškinyje sau moraliai priimtinas ribas.
Žmogus gali įvairių savo laisvės dalių ir atsisakyti. Bet tik ne vidinio balso, sprendžiančio, kokiomis sąlygomis ir kokiais atvejais individo laisvė sugrįžta individui.
Jeigu kuri nors bendrija užsimoja kontroliuoti žmonių, kurie savanorišku apsiprendimu tokiai kontrolei nepasiduoda, gyvenimą, liberalai gina nepasiduodančių teises ar, tiksliau tariant, teisę nepasiduoti. Nemanau, kad šis principas būtų nereikalingas postotalitarinėms ar šiaip dėl daug ko nesutariančioms visuomenėms. Individo teisė dalyvauti kolektyve, jam nepasiduodant, kaip tik atveria galimybę skirtingiems sutarti dėl visiems bendrų, visų savigarbą išsaugojančių moralinių pagrindų.
Laisvo apsisprendimo svertais liberalai vertina ir nacionalizmą. Kiek tauta išreiškia jos narių apsisprendimą šitaip, o ne kitaip save suvokti, – tiek ginamos jos teisės į politinę ir kultūrinę nepriklausomybę. Bet jeigu užsimojama autoritetingai nustatyti, kas tautai priklauso ar nepriklauso, ką tautos nariai turi ar ko negali rasti savo sieloje, ir paneigti normalias žmogaus teises tai tautai nepriklausantiems ar nenorintiems priklausyti, – liberalai gins individų teises ir visų pirma teisę apsispręsti, kaip būti žmogumi. Kolektyvas gerbtinas tik tiek, kiek jis gerbia individus, jų proto, sąžinės, gyvenimo įvairovę. Liberalinėje demokratijoje priimtinas tik pliuralistinis, etniškai neribotas, o ne asimiliacinis, „etniškumą valantis“ nacionalizmas.
Ir religinių, ir etninių grupių santykiuose liberalai linkę manyti, kad demokratinės visuomenės moralinį lygį apsprendžia ne tai, kaip joje jaučiasi dauguma, bet kaip joje elgiamasi su mažumomis. Bet iš tikrųjų ginamos ne mažumų ar daugumų, o individo teisės. Liberalizmas nėra mažumų koalicija. Ir daugumai priklausantį individą reikia ginti, kai tie, su kuriais jis susitapatina, užsimoja jam atimti galvojančio žmogaus prerogatyvas.
***
Politiniam liberalizmui svarbiausia visuomenės santvarka ir dalyvavimas joje, žmogaus santykis su institucijomis. Kultūriniams liberalams reikšmingiausias moralinis sąmoningumas ir jo išraiška, žmogaus santykis su idėjomis, su kitais žmonėmis ir savimi.
Kultūrinio liberalizmo ištakos Vakarų civilizacijoje – Sokratas, kai kurie krikščioniško galvojimo elementai. Analogiškų laikysenų galima rasti ir kitų iki šio išlikusių civilizacijų istorijoje – kinų neokonfucianistų galvojime (Wang Yang-ming), japonų Heian eros aristokratų kultūros „liberaliame klimate“, hinduizmo (ir Gedimino) prielaidoje, kad visi keliai veda į Dievą; net islame iki IX amžiaus, o iš dalies ir iki XVI amžiaus, pripažintame itjihad principe, kad galima naudotis individualiu protu religinių įstatymų interpretavime. Lietuvoje kultūrinis liberalizmas pradeda diferencijuotis nuo politinio XX amžiaus pirmajame dešimtmety – su Vydūnu ir Čiurlioniu (bei vėlesniuoju Biliūnu), vėliau su Krėve, Šeinium, Sruoga.
Liberali kultūros samprata – arba „liberalizmas kaip dvasinio gyvenimo forma“ – šiendieniniam vakariečiui reikštų tokias vertybines orientacijas:
1) Individo sąžinės primatas – vidinė būtinybė viską patikrinti savo paties moraliniais vertinimais.
2) Ieškančiųjų tiesa (pasinaudojant Antano Škėmos įvaizdžiu): siekimas giliau įžvelgti, teisingiau suprasti – normalus ne vien jaunuolio, o subrendusio, vis bręstančio žmogaus stovis, tinkamas visam gyvenimui.
3) Skirtingumų, kaip žmogiškosios galimybių skalės skleidimo ir išbandymo, pripažinimas. Alternatyvų išbandymas visuomeninėje veikloje ar kultūrinėje vaizduotėje – bet ne kito žmogaus sąskaita – padeda išsiaiškinti, kas ką žmogui reiškia. Tai ne antropologinis reliatyvizmas, kuriam viskas tiek pat reikšminga ar nereikšminga, kaip bet kas kita. Klaikiai abejotina tokia „kultūrinės demokratijos“ (ar „autonomijos“) samprata, pagal kurią kiekviena ideologinė bendruomenė sukuria mokyklų ir kultūrinių institucijų sistemą, kurioje uždaro savo vaikus, o valstybė visas šias sistemas finansuoja pagal kiekvienai grupei priklausančių galvų skaičių. Tai pagrįsta galvojimu, kad kultūros egzistuoja kaip uždaros sistemos, ir tiesiog griautų modernią demokratinę visuomenę.
4) Aktyvi ištikimybė tam, kas konkrečiam žmogui ar žmonių bendruomenei brangiausia, ginant kiekvieno žmogaus ar bendruomenės teisę į tai, kas jam ar jai sava – jų individualius ar kolektyvinius identitetus.
Teologiškai kultūrinis liberalizmas galėtų būti išreikštas nuostata, kad Dievas nėra tokia ribota būtybė, kad Jį galėtų kontroliuoti kurios nors apie Jį kalbančių žmonių grupės kalbėjimo būdas.
Liberalizmas – moderni vakarietiška laikysena, pripažįstanti ir sekuliarinės, ir religinės galvosenos autentiškumą bei teises, ir vieną, ir kitą galvojimą išlaisvinanti iš juos abu lygiai deformuojančio polinkio viskam dominuoti; multikultūrinė vaizduotė, bandanti suprasti skirtingų tradicijų įžvalgas ir reikalavimus, – bet paliekanti individui susivokti, kas ir kiek iš tų tradicijų jame ar joje spontaniškai kondensuojasi.
Individo laisvė yra pagrindinė liberalizmo sąvoka, – bet jeigu vienų laisvė atima kitų galimybę „būti žmonėmis“, plėtoti savo žmogiškąjį potencialą, arba jeigu žmonės patys savo laisve taip naudojasi, kad jų žmogiškumas nuskursta ir jų potencialai neišsivysto, – liberalai jaus atsakomybę pirmieji tokią laisvę kritikuoti.
***
Politiniam liberalizmui reikia, kad galėtų egzistuoti visuomenė, pritaikyta individų įvairovei; kultūriniam liberalizmui, kad apie save prabiltų individai, kuriems rūpi išsiaiškinti, kur patikimiausiai kondensuojasi tokių, kaip jie, žmonių būtis.
Kultūrinis liberalizmas nebūtinai įsišaknijęs tuose, kuriuos galima laikyti politiniais ar juo labiau ekonominiais liberalais.
Liberalizmas taip pat nesutampa ir su bet kokiu griežtu dešiniųjų ir kairiųjų atskyrimu. Šiuo atžvilgiu liberalai „vidury“. Gal, jeigu reikėtų apibūdinti „tikrą“ liberalą, turėtume jame ieškoti ir kairės, ir dešinės, ir ypač vidurio žymių. Vienuose daugiau dešinės, kituose daugiau kairės – tačiau liberalams nei kairė, nei dešinė neturėtų būti visiškai svetima, kvailių pajuokai skiriama blogybė. Dešinės ir kairės sąvokos išvis netinka kultūriniams liberalams, kurie gali būti apibūdinti tik kaip priešprieša bet kokioje tradicijoje jos ortodoksams. Skirtingų tradicijų liberalai šiandien dažnai artimesni vieni kitiems, negu tos pačios tradicijos liberalai jos ortodoksmas. Ir tai vienas iš gražiausių dalykų šiandieninėje mūsų būtyje.
O jeigu reikėtų vienu sakiniu pasakyti, ką laikau bendra ir kultūriniams, ir politiniams liberalams, tai būtų: pagarba žmogui praktiškoje, pasaulį suprantančioje perspektyvoje. Galutinis skirtumas tarp politinio ir kultūrinio liberalizmo yra tas, kad politiniai liberalai turi veikti politiškai, formuoti koalicijas, ruošti programas, kurios apeliuotų į kiek galima platesnius visuomenės sluoksnius, už tas programas agituoti, įtakoti valdžią. Kultūriniam liberalui užtenka dirbti savo darbą, nesileisti būti kitų trukdomam ir pačiam nepagesti.
Vytautas Kavolis. Liberalaus galvojimo erdvėje, Metmenys, 1992, Nr. 63, p. 33–45.
Jargau, koks naivus idealizavimas… 🙂
Priminsiu, kad Sokratas, kuris sukūrė demokratiją ( kuri matyt buvo panaši į dabartinę lietuvišką) ir taip sugriovė Atėnų valstybę, pasipiktine atėniečiai, už tą piktadarybę Sokrata nuteisė mirčiai nunuodijant, priversdami nuodus išgerti pačiam.
P.S Tarptautinių žodžių žodynas. Iš graikų kalbos: Demos – žemiausi gyventojų sluoksniai, demokratija – valdymo forma.