Tailande pirmą kartą pasaulio istorijoje „susituokė“ trys homoseksualūs vyrai. Tai, žinoma, buvo neišvengiama. Tai neišvengiama visose šalyse, kurios iš naujo apibrėžia santuoką, atmesdamos vieno vyro ir vienos moters apibrėžimą. Kai vienintelis mūsų kultūros „santuokos“ standartas yra klausimas, ar abi pusės viena kitą myli, tai tampa įmanomos įvairios neįprastos konfigūracijos. Galite būti tikri, kad tai greitai ateis ir į Jūsų šalį.
Po gėjų vaivorykštine vėliava naujieji kultūriniai revoliucionieriai ne tik keičia santuokos apibrėžimą, bet tuo pačiu metu ir griauna monogamiją. Kas gali sustabdyti šiuos tris „susituokusius“ vyrus prie jų būrio pridėti dar vieną vyrą? Jei trys yra leidžiama, tai kodėl ne keturi ar penki?
Tai, žinoma, yra ta „juk sakiau jums, kad taip bus“ akimirka. Tai yra būtent tai, dėl ko mes, gėjų „santuokų“ oponentai, perspėjome. Tačiau tai atskleidžia ir kitą dalyką, dėl kurio taip pat prieš kurį laiką perspėjau.
Mes – tos pačios lyties „santuokų“ oponentai – jų rėmėjų buvome vadinami pamišėliais. Mūsų tvirtinimai, kad santuokos prasmės pakeitimas ves į poligamines santuokas ir įvairius kitus dalykus, buvo pašiepiami. Mes buvome apšaukti esą neapykantos kupini homofobai ir fanatikai. Mums teigė, kad ne tik turime akmeninę širdį, tačiau dar ir esame isterikai. Jie visa gerkle rėkė, jog niekada nepasirašytų po mūsų teiginiais. Pamišėliška būtų buvę net prasitarti, kad palaikai kažką kitą, o ne du norinčius „susituokti“ gėjus.
Bet mes žinome geriau. Tie iš mūsų, kurie analizavo ideologinę traukinio avariją, vadinamą „progresyvizmu“, žino geriau. Mes matėme, kaip progresyvistai „progresuoja“. Vienintelis dalykas, kurį įmanoma žinoti apie progresyvistus, ir kurį jie žino apie save, yra tai, kad jie nuolatos keičiasi ir evoliucionuoja. Pozicija, kurios jie dabar laikosi, pagal patį progresyvizmo apibrėžimą irgi yra tai, kas turi keistis.
Mėgstu duoti Margaretos Sangersos Planuotos tėvystės organizacijos pavyzdį. Ji buvo įkurta XX a. 3 dešimtmetyje kaip Amerikos nėštumo kontrolės lyga, o Sangersa domėjosi neštumo kontrole ir eugenika. Tačiau moteris tvirtino, kad ji ir jos organizacija yra prieš abortus.
Tačiau kas prasidėjo kaip nėštumo kontrolė, per kelis dešimtmečius virto gyvybės iš karto po pradėjimo neigimu. Jie taip „progresavo“, kad Sangersos įkurta organizacija virto didžiausia abortų atlikimo įstaiga Amerikoje. O ką dabar apie abortus mano tie, kurie teigia esą už pasirinkimą? Dabar jie teigia, kad turime ne tik pritarti jų legalizavimui, tačiau už juos ir mokėti. Jei nesutinki su jais, jie apkaltina tave paskelbus „karą moterims“.
Štai, koks jų progresas. O tie iš mūsų, kurie kartu su jais nepasikeitė, netgi tie, kurie pritaria pozicijai, kuriai kažkada pritarė patys progresyvistai, yra apkaltinami ekstremizmu. Progresyvistai niekada nebaigia ten, kur pradėjo. Jie niekada negali pasakyti savo galutinio tikslo, nes vienintelis jų tikslas yra nuolatinė kaita. Jie negali pasakyti, kokia bus jų pozicija po 20 metų. Pasakys tik praėjus šiam laikui.
Tačiau žinome bent jau tiek: kas dabar atrodo nepriimtina mums visiems, taip pat ir patiems progresyvistams, vėliau gali tapti jų aršiai ginamu dalyku. Kažkada buvę sunkiai įsivaizduojami absurdai dabar tampa realybe, o kai tai atsitinka, progresyvistai tik gūščioja pečiais. Jei pasakai, kad dabar atrodanti neįmanoma pozicija gali tapti jų aršiai ginama pozicija jau 2035 metais, jie visa tai enenrgingai neigia, tvirtindami, kad jie niekados negalėtų užimti tokios netolerantiškos laikysenos. Deja, kai vis dėlto tai taps jų pozicija 2035 metais, jie sakys, kad tai tu esi pamišėlis ir ekstremistas, nes nesutinki su naująja apšviestąja pozicija. Ir jie bandys priversti tave sutikti su šia pozicija naudodami priverstinę valstybės galią.
Jie jau tai padarė su abortais ir daro tą patį su santuoka. Kartą leiskite progresyvistams iš naujo apibrėžti santuoką ir šiems apibrėžinėjimams nebebus pabaigos. Apibrėžimas visada bus progreso būsenoje. Kaip teigė Dostojevskis, „Kai Dievas nebeegzistuoja, viskas yra leidžiama“.
Šioje vietoje norėčiau sugrįžti prie to, kas nutiko Tailande. Iš karto, kai tik portale Daily Mail pamačiau straipsnį apie vyro-vyro-vyro „santuoką“, norėdamas patvirtinti savo baisiausius spėjimus apie modernią žmoniją, atsidariau skaitytojų komentarus. Taip, būtų nuostabu atsidaryti komentarus ir ten rasti rimtus pareiškimus „esu kaltas“: „Oho, konservatoriai buvo teisūs! Mūsų gėjų „santuokų“ parama iš tikrųjų veda prie beprotystės!“ ar „Sunku tai pripažinti, bet tos pačios lyties „santuokų“ oponentai visą tą laiką buvo teisūs. Tai visiškai sujauks santuoką ir šeimą“.
Bet nieko panašaus. Ne taip šie protai operuoja. Atsiminkite: kai „progresas“ pagaliau pasiekia tokią būseną, kurią jie anksčiau būtų laikę nepriimtina ir neįmanoma bei kažkada vien už pasakytą tokį spėjimą jus būtų puolę, nesitikėkite atsiprašymų ar permąstymų. Ne, tikėkitės, kad jie jau plauks kartu su naujuoju pasikeitimu. Tikėkitės, kad jie plos naujajai kultūrinei traukinio avarijos krypčiai. Ir, žinoma, tikėkitės, kad ir vėl būsite išvadintas bejausmiu gyvuliu.
Kur toliau eis šios trijų žmonių tos pačios lyties „santuokos“? Koks gi kitas „progreso“ žingsnis? Tai bus vaikų įsivaikinimas. O jei tam prieštarausite, tai būsite apkaltintas netolerantišku cinizmu žmonių atžvilgiu.
Šio dalyko rėmėjai klaus, kodėl vis dėlto negali trys „susituokę“ vyrai auginti vaikus taip pat gerai, kaip ir susituokę vyras ir moteris? Jie gali vaikams suteikti stogą virš galvos, nuvesti juos į futbolo treniruotę, paruošti jiems vakarienę, plauti indus, nuvesti juos į mokyklinį autobusą, sumokėti už studijas universitete ir taip toliau. O jei prieštarausite sakydami, kad trys „susituokę“ vyrai nėra idealus moralės, dorybės, skaistumo, tyrumo, tėvystės, motinystės ir vyriškumo modelis, būsite matomi kaip bjaurios ir atstumiančios būtybės.
Tai, mano draugai, yra sekuliarus progresyvizmas. Pilną įgyvendinimą jis pagaliau pasiekia anksčiau krikščioniškame pasaulyje. Dabar Tailande, rytoj Amerikoj. Sveiki atvykę į šią didingą traukinio avariją. Tegul prasideda kultūrinės skerdynės.
Versta iš Crisismagazine.com
Viskas yra sąlygiška. Autorius tiesiog bando pamiršti “šventas” heteroseksualias šeimas, kuriose dažnai smurtas tampa kasdienybe, pamiršo moteris motinas, kurios savo pirmagimius išmeta į konteinerius, pamiršo ir tėvus, kurie turėdami savus biologinius vaikus neturi žalio supratimo kas tai yra tėvystė, taip pat pamiršo vaikus, kurie atsiranda šiame pasaulyje, nes jų tėvai lytiškai santykiavo girti ar pavartoję narkotikų… Bepigu ieškoti “atpirkimo ožių” gėjuose, lesbietėse, ar kur nors dar. Tai – trumparegiška ir, žinoma, labai patogu.
Vien dėl to, kad žmogus yra homoseksualios orientacijos, jis netampa nei geresnis, nei blogesnis už kitus.
Nereikia žvalgytis po Tailandą, nes Lietuvoje taip pat yra lesbiečių, kurios augina vaikus, yra gėjų, kurie taip pat juos augina (ar susituokę su moterimis, ar gyvenantys atskirai).
Danijoje yra legali pornografija, bet dėl to šalis netapo amoralesnė už Lietuvą. Danijoje legali ir homoseksualios visuomenės dalies partnerystė bei santuoka. Tačiau dėl to Danijos visuomenė taip pat netapo blogesnė už lietuvius, net atvirkščiai, danai save laiko pačiais laimingiausiais žmonėmis pasaulyje. Nes niekas nieko neteisia. Lietuviai vis dar teisia vieni kitus, o homoseksualumas tik dalis to viso teismo.