Palangos miesto viešojoje bibliotekoje rugpjūčio 20 d., 19 val. vyks susitikimas su rašytoja Kristina Sabaliauskaite.
Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.
„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?
Rašydama trečią „Silva rerum„ dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.
Tokiom progom prisimenu, kad a.a. močiutė, kalbėdama apie lietuvius, juodinančius savo tautą, naudojo epitetą “išgama ir nutautėlis”. Aišku, šiuo atveju reiktų pakoreguoti giminę, bet šiaip, manyčiau, tokie gyvosios gamtos atstovai apibūdinti gana taikliai. 😉
P.S. O, va, kokio velnio alkas.lt šitą reklamą platina – mįslė. Gal nežino, kokią ideologiją ta “progresyvi” rašytojėlė savo “giliamintiškuose” kūrinėliuose propaguoja, ir koks jos požiūris į alkas.lt brangimą tautiškumą ir patriotizmą? 😉
Atsiprašau – turėjo būti ne “brangimą”, bet “branginamą”. Bėda, kad negalima taisyti komentarų, nes tikrai būna, kad post factum pamatai kliurką. 🙂